Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: ‘Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį‘ svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.“ Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo Karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. (Mk 12, 28b–34)
Jordano upė Izraelyje tekėdama suformuoja du didžiulius vandens telkinius: Galilėjos ežerą ir Negyvąją jūrą. Galilėjos ežeras yra pilnas gyvybės, vienas iš žuvingiausių vandenų Žemėje, o Negyvoji jūra išties negyva, mirusi, jokio gyvybės ženklo joje ir aplink ją, vien tik druskos apnašos.
Tačiau juk tai tas pats Jordano vanduo! Iš dalies šis fenomenas paaiškinamas tuo, kad Galilėjos ežeras priima Jordano vandenis, bet jų nesulaiko: leidžia jiems gausiai ištekėti ir drėkinti visą Jordano slėnį. Po to Jordano upė įteka į Negyvąją jūrą, kuri priima ir laiko šį vandenį: iš jos neišteka nė lašas vandens.
Šis gamtos įvaizdis padeda mums geriau suprasti šio sekmadienio Evangeliją: kad priimtume Dievo meilę, turime ją perduoti broliams ir sesėms; ir kuo labiau duodame, tuo labiau jos gauname. Dievo meilės ir artimo meilės neįmanoma vienos nuo kitos atskirti. Bet abi maitinasi meile, tekančia iš Dievo, kuris pirmas mus pamilo (1 Jn 4, 19).
Meilė ateina iš Dievo ir grįžta pas Jį, tačiau prasiskverbdama pro artimą. Tik tada ji tampa gyva. Tokios kilmės meilę apreiškė pats Jėzus: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Jn 15, 9). Tad kalbama nebe apie išorinį „įstatymą“, kuriuo liepiama daryti tai, ko neįstengiame, bet apie viduje dovanotą meilės patirtį – meilės, kurios pati prigimtis verčia mus dalytis ja su kitais.
Sąsaja tarp dviejų meilių – Dievui ir artimui – gana tiksliai nusakyta Pirmajame Jono laiške: „Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus“ (4, 11). „Kitas“ arba „artimas“ yra ne tik savas, tautietis, bet ir svetimšalis, ir net priešas:
„O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?! Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, kuo gi viršijate kitus? Argi to nedaro ir pagonys?!“ (Mt 5, 44–47).
Meilė priešams nėra pataikavimas blogiui ar teisingumo nebuvimas, tai greičiau keršto ir neapykantos pašalinimas iš savo širdies. Kartais tai gali viršyti mūsų jėgas, todėl Jėzus ir sako „melskitės už savo persekiotojus“, tai yra laiminkite juos trumpa malda (pavyzdžiui, „Viešpatie Jėzau, laimink juos!“), kad jie nepražūtų amžinai savo blogyje, o jūs būtumėte Dievo malonės dėka išvaduoti iš pykčio ar keršto pančių.
Apaštalas Petras Pirmajame savo laiške taip pat mus ragina: „Neatsilyginkite piktu už pikta ar keiksmu už keiksmą, bet, priešingai, laiminkite, nes ir patys esate pašaukti paveldėti palaiminimo“ (1 Pt 3, 9).
Taip pat verta prisiminti, kad iki Jėzaus meilės matas apsiribojo raginimu mylėti kitą „kaip save patį“ (Kun 19, 18). Jėzus keičia tokį meilės modelį: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (Jn 15, 12). Regime esminį skirtumą tarp „kaip save patį“ ir „kaip aš jus mylėjau“.
Išties žmogus gali save mylėti klaidingu būdu: trokšti blogio, o ne gėrio; mylėti ydą, bet ne dorybę. Jei toks žmogus myli kitą kaip save patį ir nori kitiems tų dalykų, kurių nori sau, tada vargšas tas kitas žmogus, kuris yra taip mylimas.
Tačiau žinome, kur veda Jėzaus meilė: į tiesą, gėrį, ramybę. Kas juo seka, tas „nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8, 12). Jis mus pamilo atiduodamas už mus gyvybę, kai tebebuvome nusidėjėliai, tai yra priešai (Rom 5, 6–11).
Taigi tampa suprantama, ką reiškia evangelisto Jono tariamai prieštaringas pasakymas: „Mylimieji, aš jums nerašau naujo įsakymo, bet seną įsakymą, kurį nuo pradžios esate gavę. Tasai senas įsakymas yra mokslas, kurį jūs girdėjote. Ir vis dėlto rašau jums apie naują įsakymą“ (1 Jn 2, 7–8).
Naujasis įsakymas yra ne nauja norma, bet pačios Dievo Dvasios dovanotas naujas būties pagrindas, kuris gali kilti tik iš bendrystės su Jėzumi Kristumi. Artimo meilė yra tai, kad aš Dieve ir su Dievu taip pat myliu asmenį, kuris man nepatinka arba kurio nepažįstu.
Tą padaryti leidžia tiktai vidinis susitikimas su gyvuoju Dievu. Tada mokausi žiūrėti į kitą ne savo akimis ar vadovaudamasis savo jausmais, bet Jėzaus Kristaus žvilgsniu. Bet jei mano gyvenime sąlyčio su Dievu visiškai nėra arba yra tik paviršutiniškas tikėjimas, tai kitame dieviškojo paveikslo atpažinti neįstengiu.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.