Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ (Fil 2, 6–11)
Šio sekmadienio liturgijos antrajame skaitinyje skaitome vieną iš seniausių krikščioniškosios tradicijos giesmių ar himnų. Šventasis Paulius tą himną pateikia savo savotiškame dvasiniame testamente – Laiške filipiečiams. Tai iš tiesų laiškas, apaštalo padiktuotas kalėjime, tikriausiai Romoje. Jausdamas artėjančią mirtį, jis sako, kad jo kraujas bus pralietas kaip auka (Fil 2, 17).
Nepaisydamas tokios situacijos keliamo didelio pavojaus jo fiziniam neliečiamumui, Paulius visame laiške taip džiaugiasi, jog yra Kristaus mokinys ir gali eiti jo pasitikti, kad net mirtį laiko ne netektimi, bet laimėjimu (Fil 1, 21).
Laiško pabaigoje jis galingai kviečia būti kupiniems džiaugsmo, kuris yra pamatinė krikščioniškosios būties ir mūsų maldos savybė. Apaštalas Paulius rašo: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).
Atsakymą atrandame Laiško filipiečiams viduryje, krikščioniškosios tradicijos vadinamoje giesmėje Kristaus garbei (lot. „carmen Christo“), arba bendriau kristologiniame himne; šioje giesmėje visas dėmesys sutelktas į Kristaus nusistatymą, tai yra į jo mąstyseną ir konkrečią bei įgyvendintą laikyseną.
Ši malda pradedama paraginimu: „Būkite tokio nusistatymo kaip Jėzus Kristus“ (Fil 2, 5). Tas nusistatymas apibūdinamas tolesnėse eilutėse: meilė, dosnumas, nuolankumas, klusnumas Dievui, savęs atidavimas.
Kalbama ne tik apie sekimą Jėzaus pavyzdžiu kaip moraliniu dalyku, bet ir apie visos egzistencijos įtraukimą į jo mąstyseną ir veikseną. Malda turi įgalinti vis artimiau pažinti Viešpatį ir susivienyti su juo, kad galėtume mąstyti, veikti ir mylėti kaip jis. Ugdytis Jėzaus nusistatymą, mokytis to yra krikščioniškojo gyvenimo kelias.
Trumpai stabtelėkime prie kai kurių šios glaustos giesmės elementų – giesmės, kuria apibendrinama Dievo Sūnaus dieviškoji bei žmogiškoji kelionė ir aprėpiama visa žmonijos istorija.
Šis Kristų aukštinantis himnas pradedamas jo turėjimu „Dievo prigimtį“ (Fil 2, 6) arba, tiksliau, Dievo būvį. Jėzus, tikras Dievas ir tikras žmogus, negyvena savo kaip Dievo buvimu, kad triumfuotų ir primestų savo viršenybę, nelaiko tai nuosavybe, privilegija ar sergėtinu lobiu.
Priešingai, jis apiplėšė pats save prisiimdamas „tarno išvaizdą“ (Fil 2, 7), kančios, skurdo, mirties paženklintą žmogiškąją tikrovę; tapo visiškai „panašus į žmones“ (Fil 2, 7), išskyrus nuodėmę (2 Kor 5, 21; 1 Pt 2, 22), kaip vergas visą save atidavė tarnavimui kitiems.
Šiuo atžvilgiu Euzebijus Cezarėjietis IV a. po Kr. pareiškė: „Jis užsivertė ant savęs kenčiančių narių vargą. Mūsų varganas negales padarė savosiomis. Kentėjo ir vargo dėl mūsų – ir tai darė iš savo didelės meilės žmonijai.“
Šventasis Paulius toliau nusako istorinį Jėzaus nusižeminimo kontekstą: „nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties“ (Fil 2, 8). Dievo Sūnus tikrai tapo žmogumi ir nuėjo visiško klusnumo ir ištikimybės Tėvo valiai kelią iki didžiausios aukos – gyvybės atidavimo.
Kristaus kryžiumi žmogus atperkamas, o Adomo patirtis apverčiama: Adomas, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, gviešės savo išgalėmis būti kaip Dievas, užimti Dievo vietą ir per tai neteko jam duoto pirminio kilnumo.
Jėzus, priešingai, buvo Dievo būvio, bet nusižemino, paniro į žmogaus būvį, kad, likdamas visiškai ištikimas Tėvui, atpirktų mumyse esantį Adomą ir sugrąžintų žmogui prarastą kilnumą. Bažnyčios tėvai pabrėždavo, kad jis tapo klusnus ir per savo žmogiškumą bei klusnumą žmogaus prigimčiai grąžino tai, ko ji buvo netekusi dėl Adomo neklusnumo.
Ir Adomas norėjo būti panašus į Dievą – tai savaime nėra bloga, – tačiau jis Dievą įsivaizdavo neteisingai. Dievas nėra tas, kuris trokšta vien didybės. Dievas yra meilė, jis save dovanoja pirma Trejybėje, paskui kūrinijoje. O būti panašiam į Dievą reiškia išeiti iš savęs, atiduoti save meilėje.
Antroje Laiško filipiečiams kristologinio himno dalyje subjektas pasikeičia: jis nebe Kristus, bet Tėvas. Apaštalas Paulius pabrėžia, kad kaip tik dėl klusnumo Tėvo valiai „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (Fil 2, 9).
Tas, kuris šitaip nusižemino iki vergo būvio, išaukštinamas, iškeliamas aukščiau visko ir gauna vardą „Viešpats“ (gr. „Kyrios“), aukščiausią kilnumą ir viešpatystę. Šiam naujam vardui, kuriuo Senajame Testamente vadinamas Dievas, priklaups „kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažins: ‘Jėzus Kristus yra Viešpats!’“ (Fil 2, 10–11).
Laiško filipiečiams himnas pateikia dvi svarbias gaires. Pirmoji yra „Viešpaties“ šaukimasis, kreipiamas į Jėzų Kristų, sėdintį Tėvo dešinėje: jis yra vienintelis mūsų gyvenimo Viešpats tarp gausybės „valdovų“, trokštančių nurodinėti ir vadovauti.
Todėl būtina turėti vertybių skalę, kurios aukščiausia vieta būtų skirta Dievui, kad kartu su šventuoju Pauliumi galėtume pasakyti: „Visa laikau nuostoliu palyginti su Jėzaus Kristaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe“ (Fil 3, 8).
Susitikimas su Prisikėlusiuoju leido jam suprasti, kad jis yra vienintelis lobis, dėl kurio verta atiduoti visą savo egzistenciją; apaštalas nenukreipė žvilgsnio nuo Kristaus, kol supanašėjo su juo mirtyje puoselėdamas viltį pasiekti „ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 11).
Antroji gairė yra parpuolimas, kiekvieno kelio žemėje ir danguje priklaupimas, primenantis pranašo Izaijo pasakymą, kuriuo atkreipiamas dėmesys į kiekvieno kūrinio pareigą šlovinti Dievą (Iz 45, 23).
Klūpojimu priešais Švenčiausiąjį Sakramentą arba priklaupimu meldžiantis ir kūnu išreiškiama šlovinimo nuostata Dievo akivaizdoje. Todėl tai darytina ne iš įpročio ir skubiai, bet giliai suvokiant to reikšmę. Priklaupdami priešais Viešpatį išpažįstame savo tikėjimą į jį, pripažįstame, kad jis yra vienintelis mūsų gyvenimo Viešpats.