Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko.
Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.
Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“
Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 11–19).
Evangelistas Lukas turbūt neatsitiktinai pažymi, kad sergantieji buvo vyrai. Dešimt ir dar vyrai yra besimeldžiančios bendruomenės simbolis: kad Šabo dieną sinagogoje įvyktų pamaldos, turi būti bent dešimt vyrų, jei yra bent vienu mažiau, maldos susirinkimas atšaukiamas ir visi išsiskirsto namo.
Iš dešimties raupsuotųjų tik vienas sugrįžo padėkoti. Jėzus tai pastebi: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ (Lk 17, 17–18).
Svarbu ne vien tik vykdyti Jėzaus įsakymą, bet dar svarbiau yra paliudyti dėkingumą. Krikščioniško maldingumo viršūnė yra šv. Mišios, dar vadinamos graikišku žodžiu Eucharistija, o tai ir reiškia „dėkojimas“.
Atėjusiajam padėkoti Viešpats tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17, 19). Samarietis patyrė du išgijimus: vienas, išorinis, kūno; kitas, giluminis, palietęs asmens vidų, kurį Biblija nusako žodžiu „širdis“, ir būtent iš ten šis pagijimas plinta po visą žmogaus egzistenciją.
Be to, čia Jėzus, kaip ir kitais atvejais, pasako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Tikėjimas – žmogaus atsivėrimas Viešpaties malonei – gelbsti žmogų, atkuria tikrąjį santykį su Dievu, kitais ir savimi. O tikėjimas skleidžiasi dėkojant. Kas moka dėkoti, kaip išgydytasis samarietis, tas parodo, kad viskas yra dovana, kuri, kad ir atėjusi per žmones ar gamtą, galiausiai yra iš Dievo.