Šiandien kalba apie žengimą į dangų kartu su kalbėjimu apie nužengimą į pragarą reiškia mitiniu vadinamą triaukštį pasaulėvaizdį. Juk visur, viršuje ir apačioje, pasaulis yra tik pasaulis, valdomas tų pačių fizikinių dėsnių.
Visos erdvinės sąvokos – reliatyvios, priklausomos nuo stebėtojo buvimo vietos; kosmosas neišsiskiria kokiomis nors apibrėžtomis kryptimis. Triaukščio lokalinio pasaulio nebėra.
Tačiau argi tai turima galvoje tikėjimo išpažinime (lot. Credo) apie Viešpaties nužengimą į pragarą ir žengimą į dangų? Nukryžiuotojo maldoje jį apleidusiam Dievui nėra jokios užuominos apie kosmografiją (žr. Mk 15, 34).
Kristus, naujasis Adomas, irgi prisiėmė šią žmogaus kraštutinę egzistenciją – vienatvės, atmetimo ir mirties gelmę. Jis nepanoro jos išvengti. Per savo kančią jis įžengė į mūsų apleistumo bedugnę.
Tačiau jis ten nepasiliko ir nenutilo. Į šią gelmę prasiskverbė meilė ir gyvybė, nes savo žemiškojo gyvenimo metu jis nesirūpino savęs apsaugojimu, bet rūpinosi savęs atidavimu kitiems.
Dar daugiau: mirties ribos peržengimas – prisikėlimas ir žengimas į dangų – atskleidė senajam Adomui, žmonijai, nenutrūkstamos būties dovaną, nes Jėzuje Kristuje įvyko amžinojo Dievo ir laikinojo žmogaus susivienijimas.
Dieviškoje šviesoje išaukštintas Jėzus yra ne paimtas iš pasaulio, o jį viršijantis ir taip su juo susijęs. Šiapus ir anapus priartėjo vienas prie kito. Tikrasis Dievas kaip tik ir didis tuo, jog tai, kas mažiausia, jam ne per maža, o tai, kas didžiausia, ne per didu.
Begalinis ir amžinasis gali užkalbinti bei girdėti ribotąjį ir laikinąjį. Dievas yra ir mūsų egzistencijos tamsoje, vienatvėje bei mirtyje, kur, atrodytų, mūsų nebegali pasiekti joks balsas, nes ten taip pat jau glūdi gyvybė ir meilė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.