Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 38–40)
Šiame Evangelijos skaitinyje girdime trumpą Jėzaus ir apaštalo Jono, kalbėjusio visų mokinių vardu, dialogą. Mokiniai matė žmogų, Viešpaties vardu išvarantį piktąsias dvasias. Jie uždraudė jam tai daryti, nes jis nepriklausė jų grupei. Išklausęs mokinių pasakojimą, Jėzus liepė netrukdyti tiems, kurie daro gera, nes ir jie prisideda prie Dievo plano įgyvendinimo.
Mums visiems gresia pagunda užsidaryti. Mokiniai norėjo užkirsti kelią geram darbui vien dėl to, kad jį atlikęs asmuo nepriklausė jų grupei. Jie manė, kad tik jiems priklauso išskirtinė teisė veikti Jėzaus vardu ir kad tik jie vieninteliai gali darbuotis dėl Dievo Karalystės. Jie jautėsi privilegijuoti ir kitus laikė svetimais, netgi buvo nusistatę priešiškai jų atžvilgiu.
Uždarumas visada reiškia ir kito žmogaus atstūmimą. Čia glūdi ir daugelio didžiųjų istorijos blogybių šaknys: absoliutizmo, kuris sukurdavo diktatūras, ir daugybės smurto prieš kitus žmones.
Uždarumas kelia grėsmę ir Bažnyčiai. Velnias, kuris yra skaldytojas, visada kursto įtarumą kitų atžvilgiu, siekdamas mus suskaldyti ir išskirti. Kartais ir mes nesugebame būti nuolankūs ir atviri, įsivaizduojame, kad esame pirmūnai, kitus laikydami menkesniais už save. Visa tai kelia pavojų krikščionių bendruomenėms tapti ne bendrystės, o atskirties vietomis. Šventoji Dvasia nenori uždarumo; ji nori atvirumo, svetingų bendruomenių, kuriose yra vietos visiems.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
