„Aš, tiesa, krikštiju jus vandeniu, bet ateina už mane galingesnis, kuriam aš nevertas atrišti kurpių dirželio. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė: jis išvalys savo kluoną ir surinks kviečius į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“
Dar daug kitų paraginimų jis davė tautai ir skelbė Gerąją Naujieną. (Lk 3, 15–18)
Jonas Krikštytojas yra ne tik atgailos pamokslautojas, bet ir Viešpaties atėjimo skelbėjas. Visa tai buvo neaišku žmonėms.
Dėl to Jonas įvardija savo tikrąją tapatybę: jis yra Ateinančiojo tarnas, kuriam jis nevertas atrišti kurpių dirželio.
Jono nusižeminimas prieš Mesiją negalėjo būti radikalesnis ir visiškai išsklaidantis žmonių abejones. Krikštytojas paaiškina, jog jis nepakylėja žmogaus prie Dievo.
Jis krikštija vandeniu, t. y. paprasčiausiai panardina žmogų jo tiesoje, jo ribotumo ir mirties vandenyje, laukiant kol ateis už jį galingesnis.
Būtent jisai panardins žmogų Šventojoje Dvasioje, paties Dievo gyvenime. Nes jis, dieviškasis Žodis, prisiėmė mūsų žmogiškąją prigimtį, kad mes taptume jo dieviškosios prigimties dalininkais (2 Pt 1, 4).
Tik taip Dievo ugnis – pirmųjų krikščionių laikyta Dvasios išsiliejimo per Sekmines įvaizdžiu (Apd 2, 1–4), o Senajame Testamente Dievo buvimo įvaizdžiu (Iš 3, 2–3) – sudegina žmoguje visokį blogį ir jį apvalo, atnešdama jam išganymą ir dieviškojo džiaugsmo artumą.
Išties teksto pabaigoje pabrėžiama, kad Jonas Krikštytojas „skelbė Gerąją Naujieną“ (gr. „Euanghélion“), skelbė ateinantį Išganytoją, kuris „naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1, 29).
Jam įžengus į mūsų gyvenimą, pelai – mūsų nuodėmės – bus pašalinti amžinai, t. y. sudeginti neužgesinama – Šventosios Dvasios – ugnimi, o kviečiai – kiekvienas žmogus – surinkti į klėtį, į amžinąją Dievo Karalystę.