Gyvenimas pasaulyje neišvengiamai susiduria su įvairiais pavojais. Yra nemaža rizika, kad širdis apsunks ir praras dvasinį jautrumą, negebės matyti tikrovės. Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais interesais, kad domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta.
Thomasas Mertonas († 1968) kartą rašė, jog „ieškoti Dievo, tai ieškoti tikrovės.“ Dažna ir nuoširdi malda yra tinkamiausias priešnuodis simuliakrų (lot. simulacrum – stabas, šešėlis) pasauliui. Melsdamiesi prisiliečiame prie tikrojo gyvenimo, žvelgiame į Dievo pasaulį, t. y. pradedame susigaudyti, kas šioje žemiškoje kelionėje yra tikra, o kas tėra tik gyvenimo imitacija.
Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus mums primena Nojaus laikus, kai užėjus tvanui dauguma žmonių žuvo (Pr 7, 6–7). Tačiau Jėzus nesako, kad jie buvo nusidėjėliai. Tai, kad jie valgė, gėrė, vedė ir tekėjo, nėra blogis. Jų vienintelė ir pagrindinė nuodėmė buvo abejingumas artėjančiam tvanui.
Įmanoma gyventi nemąstant, kodėl gyvename, nekreipiant dėmesio į Dievo balsą, prabylantį į sąžinę; įmanoma nesirūpinti tuo, kas vyksta aplinkui, ir nejausti nieko, pavyzdžiui, girdint apie mūsų planetos taršą ir klimato kaitą, tarsi tai būtų nesusiję su mumis.
Išties, daugelis nekreipia dėmesio, kad žmonių karštligiškai siekiama „gerovė“ žudo visą Žemę, ir gyvena šiandieną be atsakomybės prieš Kūrėją ir ateinančias kartas, sakydami: „Po mūsų – nors ir tvanas.“ Kad taip neatsitiktų, tenka budėti ir žadinti kitus, nes duotas laikas tirpsta, ir jis yra brangus.