Sinagogos bendruomenė, kuri klausėsi Jėzaus žodžių, susirinko iš Nazareto miestelio, kuriame, pagal archeologinius duomenis, tąkart gyveno apie 1500 žmonių. Jėzus savo kalba skelbia Senojo Testamento pranašystės įvykdymą, vilčių ir laukimo išsipildymą: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21).
Laiko prieveiksmis „šiandien“ yra svarbus visoje Luko evangelijoje. Prisiminkime, kad apie Jėzaus gimimą buvo paskelbta šiais Viešpaties angelo žodžiais: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). „Jums gimė“, vadinasi, ne tik gimė, bet gimė jums, dėl jūsų. Šiandien jūsų džiaugsmas. Šiandien jūsų išganymas.
Evangelijos pabaigoje, išganymo žodžiuose, kuriuos Jėzus pasako pasmerktajam myriop, dar kartą aptinkame šį prieveiksmį: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 43); čia taip pat atsiveria išganymo slėpinys vienam iš latrų, kuris Dievo malonės yra be galo reikalingas, nors ir nėra jos vertas ir neturi galimybės jos pasiekti.
Panašiai nutinka ir Jėzaus viešosios tarnystės metu, kai jis sutinka Zachiejų, sėdintį šilkmedyje: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“ (Lk 19, 5). Ir užėjęs į Zachiejo namus, Jėzus gali pasakyti: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis“ (Lk 19, 9).
„Šiandien“ reiškia, kad ten, kur Jėzus būna, kalba ir veikia, visos pranašystės ir lūkesčiai išsipildo. Kur yra Jėzaus žodis, „šiandien“ tampa išganymo laiku, vieta ir galimybe. „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21), nes jie klausėsi Žodžio, kuris yra ne paprasčiausia informacija apie kasdienius dalykus, bet Jėzaus asmuo, dieviškosios meilės atsivėrimas žmonėms.
Liturgijoje išganymo įvykis peržengia erdvės ir laiko ribas bei tampa dabartimi; jo poveikis išlieka taip pat šiandienoje, kuri nesibaigia atėjus vakarui; išlieka tikrove, kurią galime pasiekti būtent liturginiuose šventimuose, ypač Šv. Mišiose, nors ir eina dienos, metai ir amžiai. Tai verta prisiminti, nes šiuolaikinis žmogus, apsiribojantis tuo, ką galima paliesti ir empiriškai ištirti, vis sunkiau geba atverti žvilgsnį ir įžengti į Dievo pasaulį.
Žmonijos atpirkimas, be abejo, įvyko tam tikru ir apibrėžtu istorijos momentu: Jėzaus iš Nazareto gyvenimo įvykyje; bet Jėzus yra Dievo Sūnus, tikras Dievas, kuris ne tik užkalbino žmogų, parodė jam stebuklingus ženklus, vedė jį ilgos išganymo istorijos keliu, bet taip pat tapo ir liko žmogumi.
Amžinasis įžengė į laiko ir erdvės ribas, kad šiandien padarytų galimą susitikimą su juo. Liturgijos tekstai mums padeda suprasti, kad išganymo įvykiai, atlikti Kristaus, visada yra aktualūs bei susieti su kiekvienu žmogumi ir visais žmonėmis. Šv. Maksimo Išpažinėjęs († 662) sako: „Dievo žodis, kartą gimęs, savo noru nuolatos gimsta dvasia tiems, kurie jo trokšta“.
Vadinasi, kai klausomės ar skelbiame liturgijos šventimuose šį „šiandien“, mes nevartojame tuščią įprastinį posakį, bet suprantame, kad Dievas mums suteikia „šiandien“, čia ir dabar, man, kiekvienam iš mūsų galimybę jį atpažinti ir priimti, kaip tai padarė Betliejaus piemenys, Zachiejus ar gerasis latras, kad jis gimtų taip pat ir mūsų gyvenime, kad jis mūsų gyvenimą atnaujintų, apšviestų, perkeistų savo malone, savo artumu.