Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.“ (Lk 1, 26–31)
Marija iš Nazareto į pasaulio istoriją įėjo klausydamasi angelo žodžių. Išties menas klausytis yra pirmas dalykas, kurio privalo išmokti kiekvienas, norintis užmegzti tikrą ryšį – nesvarbus su kuo: su angelu ar žmogumi.
Marijos dėmesingas ir pagarbus klausymasis atskleidžia, kaip reikia atrasti erdvės mūsų gyvenime, kad į jį galėtų įžengti šviesa. Šviesa nušviečia mus, jei sugebame savo širdyje sukurti tylos oazę, leisdami Dievui kalbėti ir veikti.
Tyla būtina dar ir todėl, kad Dievas paprastai į žmogaus gyvenimą įeina beveik nepastebimais žingsniais. Privalome nutildyti savo sielos triukšmą, kad išgirstume stulbinančią ir kūrybingą Dievo tylą.
Dažnai mes perdėtai šnekame su Dievu. Užuot įžengę į jo pasaulį, mes stumiame jį į savo ribotumą, į savo troškimus. Užuot klausęsi jo žodžio, mes jį įtraukiame į savo nesibaigiančius ir savanaudiškus pokalbius.
Tyla maldoje praplečia mūsų egzistencijos horizontus. Tai lyg išėjimas iš mūsų sistemų bei įpročių ir įžengimas į Dievo naują pažinimą.
Todėl Kalėdų nakties liturgija dar kartą iškilmingai paskelbs Senojo Testamento ištarmę: „Kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus, nuo karališkojo sosto“ (Išm 18, 14–15).
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.