Sekmadienio Evangelija. Naujosios sandoros taurė

Jėzus kalbėjo minioms: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę.“ Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:

„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.

Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.“ (Jn 6, 51–57)

Toliau skaitome Jono evangelijos 6 skyrių. Iki tol girdėjome Jėzų kalbant apie duoną, nužengusią iš aukštybių. Dabar atsiranda nauja detalė: prie Jėzaus kūno, dovanojamo duonos pavidalu, pridedama vyno, kuris per Šv. Mišias virsta jo krauju, dovana. Tokia ištarme mokymas apie Eucharistiją pasiekia savo pilnatvę.

Duona nurodo paprasto kasdienio gyvenimo kuklumą, o vynas – džiaugsmo šventę. Vynas skirtas ne vien gerti, bet ir pasakyti tostą. Duona – būtinybė, Jėzus padaugina duonos alkstančiai miniai (Jn 6, 11–13), o vynas yra malonumas, todėl Kanoje jis padaugina vyno, kad vestuvių svečiai nepristigtų džiaugsmo (Jn 2, 6–10). Biblija sako, kad vynas linksmina žmogaus širdį, o duona stiprina gyvastį (Ps 104, 15).

Jei Jėzus būtų pasirinkęs Eucharistijai duoną ir vandenį, tai būtų įkūnijęs vien tik skausmo, kasdienės rutinos pašventinimą (išties duona ir vanduo yra pasninko ir atgailos sinonimai). Pasirinkdamas vyną, jis norėjo parodyti džiaugsmo, už kurį dėkojama Dievui, svarbą žmogaus gyvenime.

Be to, vynas leidžia šiek tiek nujausti galutinę Dievo ir žmonijos šventę, į kurią krypsta Izraelio lūkesčiai: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su rinktiniais vynais, grynais, geriausiais vynais“ (Iz 25, 6); „Tikrai ateis dienos, kai kalnai lašės saldžiu vynu ir visoms tautoms jis tekės“ (Am 9, 13).

Šventųjų Mišių vynas būtinai turi būti iš vynuogių. Pagal seną Bažnyčios tradiciją vynas turėtų būti raudonas, t. y. iš raudonųjų vynuogių, nes kraujas yra ne baltos, o raudonos spalvos. Šį spalvos simbolį visiškai išsaugojo Rytų Bažnyčios, o Katalikų Bažnyčioje, deja, jis nunyko daugiausia dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausia, kad taip yra patogiau ir paprasčiau. Baltas Šv. Mišių vynas palieka mažiau dėmių ant purifikatoriaus (baltas rankšluostėlis, naudojamas taurei valyti Šv. Mišių pabaigoje). Todėl purifikatorių nebereikia taip dažnai keisti, galima naudoti keliose Šv. Mišiose. Purifikatorius simbolizuoja audinį, kuris buvo naudotas plaunant žaizdotą Jėzaus kūną.

Katalikybei pasiekus Šiaurės Europos šalis, susidurta su vyno išgavimo ir pristatymo sunkumais, nes klimatas yra netinkamas auginti vynuoges. Taupant vyną, dažniausiai atvežtą iš šiltesnių kraštų, buvo pereita prie Komunijos dalijimo tikintiesiems vienu – duonos – pavidalu ne tik Šiaurėje, bet ir Pietuose. Tai taip pat sumažino simbolinę raudonos spalvos vyno pasirinkimo reikšmę.

Po II Vatikano Susirinkimo, vykusio 1962–1965 metais, Katalikų Bažnyčia vis drąsiau sugrįžta prie šio simbolio, kuris ne tik praturtina Šventąją Liturgiją, bet ir prisideda prie tikinčiųjų tikėjimo ugdymo, ypač ten, kur Komunija tikintiesiems dalijama abiem – duonos ir vyno – pavidalais.