Jėzus, kalbėdamas palyginimais, paprastais kasdienio gyvenimo vaizdais, atveria mums langą į Dievo slėpinį ir žmonijos gyvenimo prasmę. Šitaip jis pamoko, kad Dievas slypi ir kasdienio gyvenimo dalykuose, kurie kartais gali atrodyti visiškai eiliniai, mums sunkiai suvokiami, tačiau turintys prasmę. Mums reikia atidaus žvilgsnio, kad žinotume, kaip ieškoti Dievo ir jį rasti visuose dalykuose.
Jėzus palygina dangaus karalystę su garstyčios grūdeliu, kuris yra mažiausias iš visų sėklų Žemėje, bet pasėtas užauga ir tampa didesnis už visus medžius. Šitaip veikia Dievas. Kartais pasaulio triukšmas ir skubėjimas neleidžia mums atkreipti dėmesio, kokiu būdu Dievas vadovauja žmonijos istorijai.
Evangelija užtikrina, kad Dievas veikia taip, kaip maža sėkla, kuri tyliai ir lėtai sudygsta ir palaipsniui išauga į plačiašakį medį, kuris teikia gyvybę ir atgaivą visiems. Ir mūsų gerų darbų sėkla gali atrodyti menkavertė, tačiau visa tai, kas yra gera ir priklauso Dievui, nuolankiai duoda vaisių. Prisiminkime, kad gėris visuomet auga nuolankiai, nepastebimai, o dažnai nematomai.
Šiuo palyginimu Jėzus nori suteikti pasitikėjimo. Daugelyje gyvenimo situacijų būna, kad nusiviliame, nes matome gėrio silpnumą, palyginus su blogio galia. Galime būti paralyžiuoti iš nusivylimo, matydami, jog, nepaisant mūsų pastangų, nėra rezultatų ir atrodo, kad niekas nesikeičia.
Evangelija mus ragina nauju žvilgsniu pažvelgti į save ir mus supančią aplinką, ragina turėti akis, gebančias matyti toliau, permatyti regimybę, kad atrastume Dievo buvimą, Dievo, kuris kaip nuolanki meilė visą laiką darbuojasi mūsų gyvenimo ir istorijos dirvoje.
Štai kur mūsų viltis, mums suteikianti jėgų kasdien kantriai žengti pirmyn, sėti gėrį, kuris duos vaisių. Reikia ugdyti pasitikėjimą, jog esame Dievo rankose, ir tuo pat metu įsipareigoti viską atkurti, kad galėtume vėl pradėti iš naujo, su kantrybe ir pastovumu.