Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo. Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“ Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus. Paikosios sakė protingosioms: „Duokite mums alyvos, nes mūsų žibintai gęsta.“ Protingosios atsakė: „Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite.“
Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos. Vėliau atėjo ir anos mergaitės ir ėmė prašytis: „Gerbiamasis, atidaryk, čia mes!“ O jis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“ Taigi budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.“ (Mt 25, 1–13)
Šios dešimt mergaičių yra Kristaus jaunoji, Bažnyčia (Ef 5, 22–32). Kristų simbolizuojantis jaunikis laukiamas vidurnaktį, t. y. neapibrėžtu laiku.
Žibintų alyva yra maldingas tikėjimas, kuriantis meilės darbus šiame gyvenime. Uždegti žibintai – tai širdis, gebanti mylėti.
Belaukdamos visos mergaitės užmigo. Tačiau tai skirtingas miegas. Giesmių giesmėje jaunoji sako: „Aš miegojau, bet mano širdis budėjo” (Gs 5, 2), nes laukė mylimojo jaunikio.
Viešpats artėja į būsimųjų vestuvių pokylį nuo savo mirties ir prisikėlimo dienos. Bažnyčia nuolat semiasi vilties iš Velykų slėpinio ir nuolat pakyla pasitikti ateinančio Viešpaties.
Šventoji Teresė Avilietė, XVI a. ispanų mistikė, paskutinį kartą atsiduso tardama: „Jėzau, dabar jau laikas mums pasimatyti.“