O Jėzus jiems tarė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.“ (Jn 12, 20–24)
Jono evangelijos tekstas pirmiausia pažymi, kad tarp maldininkų, kurie Paschos šventės metu atėjo į Jeruzalę „Dievo pagarbinti“, buvo taip pat ir graikų.
Atkreipkime dėmesį, tikrasis šių piligrimų tikslas buvo Dievogarba. Tai visiškai siejasi su tuo, ką Jėzus pasakė šventyklos apvalymo proga: „Mano namai vadinsis maldos namai visoms tautoms!“ (Mk 11, 17).
Tikrosios piligrimystės esmė – sutikti Dievą ir jį pagarbinti (Mt 2, 11), t. y. tinkamai sutvarkyti mūsų gyvenimo santykio prioritetus.
Graikai yra Dievo beieškantys žmonės, savo gyvenimu keliaujantys Dievo link. Dabar per du graikų apaštalus – Andriejų ir Pilypą – jie perduoda savo didingą prašymą Viešpačiui: „Mes norėtume pamatyti Jėzų!“
Ką į šį prašymą tąkart Jėzus atsakė ir padarė? Iš Evangelijos nėra visiškai aišku, ar įvyko tų graikų ir Jėzaus susitikimas.
Jėzaus mintis nusidriekia tolyn, anapus šios akimirkos. Jo atsakymo į šį prašymą esmė: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių.“
Vadinasi, šiuo metu nėra svarbu tiesiog kelias minutes pakalbėti su vienu ar kitu graiku. Kaip kviečio grūdas Jėzus, miręs ir prisikėlęs, grįš visiškai nauju būdu ir anapus šios akimirkos ribų pasitikti pasaulio ir graikų. Prisikėlimu Jėzus peržengia erdvės ir laiko ribas.
Kaip Prisikėlusysis jis keliauja pasaulio ir istorijos platybių link; jis eina pas graikus ir kalbasi su jais, kad jie galėtų jį pamatyti bei palytėti per tikėjimą; jis pasirodo jiems taip, kad jie, tolimieji, tampa artimais ir būtent jų kalbos bei kultūros dėka jo žodis yra skleidžiamas nauju būdu ir naujai suprantamas.
Kadangi Jėzus atiduoda save visiškai, jis gali kaip Prisikėlusysis priklausyti visiems ir būti atrandamas visų. Šventojoje Eucharistijoje gauname mirusio kviečio grūdo vaisių, duonos padauginimą, besitęsiantį iki pasaulio ir visų laikų pabaigos.
Tad Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinyje išsipildo sena Izraelio viltis: Dovydo karalystės universalumas, aprėpiantis visą pasaulį ir besidriekiantis „nuo jūros iki jūros“ (Zch 9, 10).