Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.
Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia.“ (Mk 1, 1–8)
Šiandien žodis „tyrai“ mums skamba šiek tiek nejaukiai. Beveik 35 proc. Žemės paviršiaus dengia dykuma. Vienas didžiausių susirūpinimą keliančių fizinio pasaulio reiškinių – žemės virtimas dykuma, išsausėjimas.
Suskaičiuota, kad kiekvienais metais šimtus tūkstančių hektarų dirbamos žemės praryja besiplečianti dykuma, kuri išstumia milijonais žmonių iš jų gimtųjų vietų. Kadangi nėra augalijos, sumažėja atmosferos kritulių, o tada išdega augalija. Tai mirties ratas.
Tačiau egzistuoja ir kita dykuma: ne išorėje, bet mūsų viduje; ne mūsų miestų pakraščiuose, bet pačiuose miestuose. Tai vienatvė, abejingumas, anonimiškumas, žmogiškųjų santykių sausra.
Dykuma yra vieta, kur, jei šauki, niekas tavęs negirdi; jei parkrenti ant grindinio, niekas prie tavęs neprieina; jei kas užpuola, niekas tavęs neapgina; jei patiri džiaugsmą ar skausmą, nėra su kuo apie tai pasidalyti. Tai lyg tyruose šaukiančiųjų balsai.
Evangelija taip pat kalba apie balsą, vieną dieną nuskambėjusį tyruose. Buvo paskelbta didi žinia: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“ (Mk 1, 7–8).
Jonas Krikštytojas skelbia Mesijo atėjimą į žemę paprastais, tačiau veiksmingais žodžiais. Jis gavo užduotį pažadinti pasaulį iš didžiojo miego, nurodyti gyvybės šaltinį: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę, (...) kuris krikštys Šventąja Dvasia!“ (Jn 1, 29. 33).
Būdas, kuriuo Jėzus apželdins dykumą, yra krikštas Šventąja Dvasia. Dievo Dvasia yra meilė, vienintelis „lietus“, kuris gali sustabdyti dvasinį „dykumėjimą“ mūsų planetoje:
„Apipilsiu vandeniu ištroškusią žemę, srovėmis sausumą palaistysiu; išliesiu savo dvasią ant tavo palikuonių ir savo palaiminimą ant tavųjų vaikų. Jie sužels it žolė, kaip gluosniai paupiuose“ (Iz 44, 3–4); „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).
Nors mūsų visuomenė panašėja į tyrlaukius, tačiau juose Dvasia atskleidžia ir daugybę oazių, nuostabių iniciatyvų. Atsiranda savanorių, asociacijų, bendruomenių, kurių tikslas pralaužti vienatvę, surinkti daugybę balsų, šaukiančių mūsų miestų tyruose. Tai psichologinės pagalbos linijos, krizių centrai, anoniminių priklausomybę turinčių grupės ir t. t.
Jei mes ir nepriklausome vienai iš šių pagalbos grupių, vis tiek kiekvienas galime padaryti ką nors, kad ir nedaug, ką daro ir tie savanoriai. Juk nebūtina kiekvieną kartą laukti, kol suskambės mūsų mobilusis telefonas, kad pastebėtume, jog kažkam – galbūt visiškai šalia – reikia mūsų.