Prasideda naujieji liturginiai metai, per kuriuos Bažnyčia peržvelgia visus Kristaus slėpinius. Šiandien pradedame apie keturias savaites trunkantį adventą (lot. „adventus“ – atėjimas), kuris parengia mus švęsti Įsikūnijimo slėpinį – Dievo Žodžio atėjimą į šį pasaulį. Pirmąjį advento sekmadienį Bažnyčia apmąsto Viešpaties šlovingą sugrįžimą pasaulio pabaigoje, kuri tam tikra prasme įvyksta ir su kiekvieno žmogaus mirtimi.
„Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino“ (Mk 13, 32). Todėl Jėzus mus ragina budėti: „Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių“ (Mt 13, 35–36).
Visais laikais ir visose kultūrose įprasta miegą laikyti mirties simboliu. Tačiau Biblijoje miegas dažniausiai simbolizuoja žemiškąjį gyvenimą. Daug kam gyvenimas yra sapnas, o mirtis – drastiškas ir netikėtas prabudimas. Todėl šv. Augustinas († 430) sako: „Mūsų žemė turėtų vadintis ne tiek gyvųjų, kiek miegančiųjų žemė.“ Kas yra bendro tarp žemiškojo gyvenimo ir sapno?
Pirmoji sapno savybė, kuri nusako mūsų gyvenimą, yra trumpumas. Sapnui neturi įtakos laikas. Sapne jis kitoks, negu realybėje. Įvairios situacijos, kurios reikalautų kelių dienų ar net savaitės, sapne įvyksta per kelias minutes.
Kartais sapno turinys tikrovėje užimtų visą dieną, tačiau pabudę ir pažiūrėję į laikrodį pamatome, jog buvome prisnūdę tik dešimt minučių. Tai mūsų gyvenimo paveikslas: žmogus, pasiekęs gyvenimo vakarą, jaučia, kad tai buvo ilgesnė ar trumpesnė gyvenimo akimirka.
Kita sapno savybė – tikrovės simuliacija arba tuštybė. Kažkas gali sapnuoti, kad puotoje valgo ir geria iki soties, bet prabudęs lieka alkanas. Arba štai vieną naktį vargšas sapnuoja, jog tapo turtingas. Sapne džiaugiasi, puikuojasi, net paniekina savo tėvą, apsimesdamas, kad jo nepažįsta. Tačiau nubudęs pamato, jog yra toks pat vargšas kaip ir pirmiau.
Gana dažnai taip nutinka ir išeinant iš šio gyvenimo miego. Kažkas čia, žemėje, gyveno turtingai, bet štai miršta ir atsiduria tokioje pat padėtyje kaip tas ką tik minėtas vargšas, kuris sapnavo esąs turtingas.
Mūsų visuomenėje juntamas apsnūdimas, tikrų jausmų netekimas, prisitaikymas, abejingumas. Tai tampa įpročiu. Šis neigiamas įprotis užliūliuoja sąžinę, kuri nebejaučia gyvenimo rimtumo, sveiko nerimo, nebepastebi, kad miršta dvasiškai.
Jeigu nebekreipiame dėmesio į dvasinį gyvenimą, tai pasaulis, kuriame gyvename, nėra tikras. Gyvenimo rūpesčiai pamažu užgriozdina žmogaus širdį tokiais susidomėjimais, jog domėjimasis Dievo valia paprasčiausiai išnyksta.
1912 m. balandžio 14 naktį, kai nuskendo „Titanikas“, nutiko panašus dalykas: iš kitų laivų radijo bangomis buvo siunčiami pranešimai, kad jo plaukiamu kursu yra ledkalnis. Tačiau transatlantiniame laive tuo metų vyko šokiai ir puota, nesinorėjo jaudinti keleivių.
Tad nebuvo imtasi jokių priemonių, nukeliant bet kokius svarstymus rytojaus dienai. Tuo metu laivas ir ledkalnis dideliu greičiu artėjo vienas prie kito, kol naktyje pasigirdo siaubingas skęstančiųjų šauksmas.
Todėl net tris kartus šioje trumpoje Evangelijos ištraukoje nuskamba žodis „budėkite“. Budėti reiškia suprasti dabartį, atskleisti joje Dievo kelią, nepasiduoti šio gyvenimo iliuzijoms, blogiems įpročiams. Apaštalo Pauliaus laiškuose irgi girdime šį kvietimą:
„Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavydo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių.“ (Rom 13, 11–14); „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14).
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.