Sekmadienio Evangelija. Pagarba Dievo vardui

Anomis dienomis Mozė ganė savo uošvio Jetro, Midjano kunigo, kaimenę. Nuvaręs kaimenę už dykumos, jis atėjo prie Horebo – Dievo kalno. Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė.

Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega.“ Kai Viešpats pamatė, kad Mozė pasuko pažiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė.

Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo.“ Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą.

O Viešpats tęsė: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus prieš savo engėjus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą, į kraštą, tekantį pienu ir medumi.

„Betgi, – Mozė sakė Dievui, – kai nueisiu pas izraeliečius ir sakysiu jiems: ’Jūsų protėvių Dievas atsiuntė mane pas jus’, – ir jie manęs klaus: ’Koks yra jo vardas?’ – ką aš jiems pasakysiu?“

Dievas Mozei tarė: „Aš esu, kuris esu. – Ir jis tęsė: – Tu taip kalbėsi izraeliečiams: ’Aš Esu atsiuntė mane pas jus’.“

Dievas vėl kalbėjo Mozei: „Taip tu kalbėsi izraeliečiams:

’Viešpats, jūsų protėvių Dievas – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo – atsiuntė mane pas jus’. Šis bus mano vardas per amžius, šiuo vardu manęs šauksis visos kartos“ (Iš 3, 1–8a. 13–15).

„Aš esu, kuris esu“: šis Dievo pareiškimas yra asmeniško Dievo vardo Jahveh ištaka. Hebraiškas žodis jahveh yra veiksmažodžio hajah – lietuviškai būti – vienaskaitos trečiasis asmuo: jis yra. Taigi vardas Jahveh – Jahvė – reiškia Jis Yra. Kalbėdamas apie save, pats Dievas vartoja pirmąjį vienaskaitos asmenį, t. y. Aš Esu.

Vardas Jahvė nepabrėžia amžinosios Dievo būties, bet rodo į Dievo įėjimą ir artumą istorijos įvykiuose. Taigi galėtume sakyti, kad vardas Jahvė apreiškia Dievą, kurio vardas yra: Aš Esu [įvykiuose dėl jūsų].

Septuaginta – Senojo Testamento vertimas iš hebrajų kalbos į graikų kalbą, atliktas 3–2 a. pr. Kr. – jį vertė žodžiu Kyrios, o Vulgata – Senojo Testamento vertimas iš hebrajų kalbos į lotynų kalbą, atliktas 4–5 a. po Kr. – žodžiu Dominus: abu žodžiai reiškia Viešpats.

Pagal rabinų tradiciją, vardas Jahvė netariamas iš pagarbos. Spėjama, iki pirmosios šventyklos sugriovimo (586 m. pr. Kr.) vardas buvo tariamas, nustota apie 3 a. pr. Kr. Jį pradėta keisti hebrajišku žodžiu Adonai (Viešpats). Todėl būtų gerai, jei krikščionys iš pagarbos tvariam ryšiui su judaizmu irgi netartų Jahvė, bet verstų ir tartų žodžiu Viešpats.