Sekmadienio Evangelija. Pakilimas iš nuopuolio

[Kai žmogus buvo valgęs vaisių nuo medžio], Viešpats Dievas pašaukė jį ir paklausė: „Kur tu esi?“

Jis atsiliepė: „Išgirdau tavo garsą sode ir nusigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau.“

[Dievas] jo klausė: „Kas gi tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei vaisių nuo medžio, kurio vaisių buvau tau įsakęs nevalgyti?“

Žmogus atsakė: „Moteris, kurią tu man davei būti su manimi, man davė vaisių nuo to medžio, aš ir valgiau.“

Viešpats Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl tu taip padarei?“

Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau.“

Viešpats Dievas tarė žalčiui: „Kadangi tu taip padarei, esi prakeiktas tarp visų gyvulių ir tarp visų žvėrių. Ant pilvo šliaužiosi ir dulkes ėsi visas savo gyvenimo dienas. Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 9–15).

Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir dovanojo jam savo bičiulystę. Kaip įdvasinta būtybė, žmogus gali gyventi šia bičiulyste tik laisvai paklusdamas Dievui. Tai išreiškiama draudimu žmogui valgyti nuo gero bei pikto pažinimo medžio, „nes kai tik nuo jo užvalgysi, turėsi mirti“ (Pr 2, 17).

Šis „gero bei pikto pažinimo medis“ (Pr 2, 17) simboliškai primena neperžengiamą ribą, kurią žmogus kaip kūrinys privalo laisvai pripažinti ir pasitikėdamas ją gerbti. Žmogus priklauso nuo Kūrėjo; jis yra pavaldus kūrinijos dėsniams ir privalo laikytis moralinių normų, kurios nustato naudojimąsi laisve.

Velnio gundomas žmogus numarino savo širdyje pasitikėjimą Kūrėju (Pr 3, 1–11) ir piktnaudžiaudamas laisve nepakluso Dievo įsakymui. Tai ir buvo pirmoji žmogaus nuodėmė (Rom 5, 19). Ir visos kitos nuodėmės esti neklusnumas Dievui ir nepasitikėjimas jo gerumu.

Taip nusidėdamas, žmogus save patį iškėlė aukščiau Dievo ir kartu paniekino Dievą: jis verčiau pasirinko save, o ne Dievą, vadinasi, nesiskaitė su savo kaip kūrinio padėtimi, drauge pakenkdamas ir sau pačiam.

Šventumo būkle apdovanotam žmogui buvo skirta Dievo padedamam pasiekti visą sudievintojo garbę. Velnio suviliotas, jis užsigeidė būti „kaip Dievas“ (Pr 3, 5), tačiau, pasak šv. Maksimo Išpažinėjo (mir. 662 m.), „be Dievo, prieš Dievą, ne pagal Dievą“.

Nupuolusio žmogaus Dievas neapleido. Priešingai, jis žmogų šaukia: „Kur tu esi?“ (Pr 3, 9), ir paslaptingai jam praneša, kad blogis bus nugalėtas, o jis iš savo nuopuolio – pakeltas: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 15).

Ši Pradžios knygos vieta vadinama „Protoevangelija“, nes tai pirmasis pranešimas apie Mesiją – Atpirkėją, apie kovą tarp angies ir moters ir galutinę pastarosios palikuonio ir visos žmonijos pergalę.

Šioje dvasinėje kovoje blogis gali tik sužeisti žmogų. „Tu kirsi jam į kulną“ (Pr 3, 15), – sako Viešpats žalčiui. Blogis yra už mūsų nugaros, prie mūsų kulno. Vadinasi, tai praeitis, kuri dar sugrįžta, bet ji nėra priešais mus, jai nesuteiktas paskutinis žodis. Šis blogio atsilikimas dėl Atpirkimo malonės bus amžinas ir negrįžtamas atsilikimas: „Jis kirs tau per galvą“ (Pr 3, 15).

Kaip minėta, krikščioniškoji tradicija šioje vietoje įžvelgia skelbiamą „naująjį Adomą“ (1 Kor 15, 21–22. 45), Jėzų Kristų, kuris savo klusnumu „iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8) su kaupu atitaisys Adomo neklusnumą (Rom 5, 19–20), „kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 28).

Be to, daugelis Bažnyčios tėvų ir mokytojų „Protoevangelijos“ išpranašautoje moteryje atpažįsta Kristaus Motiną Mariją kaip „naująją Ievą“. Jai pirmajai ir išimtiniu būdu pasitarnavo Kristaus pasiektoji pergalė prieš nuodėmę: Marija buvo apsaugota nuo bet kokio sutepimo gimtąja nuodėme ir ypatinga Dievo malone per visą savo žemiškąjį gyvenimą nepadarė jokios nuodėmės.

Tad krikščionys tiki, jog šis pasaulis yra sukurtas ir palaikomas Kūrėjo meilės. Jis yra patekęs į nuodėmės vergiją, bet piktojo galybę sutrupinusio nukryžiuotojo ir prisikėlusiojo Kristaus išvaduotas, idant pagal Dievo sumanymą būtų perkeistas ir atbaigtas.