Evangelijos skaitinyje girdime vieną gražiausių ir labiausiai paguodžiančių Biblijos sakinių: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų” (Jn 3, 16). Čia – visos Evangelijos santrauka. „Nėra svarbu, ar egzistuoja Dievas; svarbu žinoti, ar yra meilė”, – rašė danų filosofas Sorenas Kierkegaardas († 1855). Ir Šventasis Raštas tai patvirtina: Dievas yra meilė (Jn 13, 1; Rom 5, 8; 1 Jn 4, 8. 16).
Kiekvieną kartą, susidūrus su šiais žodžiais, mus turėtų apimti pagarbi baimė ir nuostaba: juk tais keliais žodžiais nusakoma visa mūsų draugystės su Dievu istorija. Tarp Dievo ir pasaulio, dviejų tikrovių, kurios taip dažnai atrodo viena kitai tolimos, išryškėja slėpiningas ryšys. Jėzus yra tas tiltas, kuris sujungia Dievą ir pasaulį, jame susitinka ir apsikabina laikinumas ir begalybė. Jėzuje matome dievišką žmogaus meilę ir žmogišką Dievo meilę.
Kaip žinia, tas Tėvo besąlygiškas „atidavė“ patyrė dramatišką raidą, atvedusią iki Sūnaus aukos ant kryžiaus. Visas Jėzaus gyvenimas yra Dievo meilės iškalbus ženklas, tačiau ypatingu būdu jis atsiskleidžia jo mirtyje. Kryžiuje Dievas atsigręžia prieš save patį, atiduodamas save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė.
Esame krikščionys ne todėl, kad mylime Dievą, bet todėl, kad tikime, kad Dievas mus myli. Drauge kartu su mumis Dievas myli ir visą pasaulį: žemę, vandenis, augalus ir gyvūnus – visą kūriniją. Suprasdami tai, mes taip pat išmokstame mylėti šią žemę, jos grožį, joje gyvenančius žmones. Nes visa tai, ką gero padarome pasaulyje, nuveikiame vardan kitų žmonių ir mūsų planetos išsaugojimo, leidžia mums jaustis tvirčiau, praveria langą į amžinybę.