Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. (Jn 6, 41–43. 47–51)
Iš šv. Ambraziejaus († 397) traktato „Apie slėpinius“.
Įstabu, jog Viešpats tėvams lijo mana, ir jie kasdien maitinosi dangaus maistu. Todėl yra pasakyta: „Žmogus valgė angelų duoną“ (plg. Ps 78, 25). Tačiau visi, kurie dykumoje valgė šią duoną, „mirė“ (Jn 6, 49); o valgis, kurį tu gauni, ta „gyvybės duona, nužengusi iš dangaus“ (Jn 6, 51), teikia amžinojo gyvenimo pradmenis, ir kiekvienas, kuris ją valgys, „neragaus mirties per amžius“ (Jn 11, 26), nes ji yra Kristaus kūnas.
Dabar pasvarstyk, ar vertingesnė yra angelų duona, ar Kristaus kūnas, kuris tikrai yra gyvenimą teikiantis kūnas. Toji mana buvo iš dangaus, šis kūnas pranoksta dangų; ta duona buvo dangaus, šis kūnas yra dangaus Viešpaties; ta duona sugesdavo palikta kitai dienai, šis kūnas nepavaldus jokiai gendamybei, nes kiekvienas, kuris jo šventai valgo, negalės patirti gedimo. Tėvams ištryško šaltinis iš uolos, tau – kraujas iš Kristaus; juos trumpam pasotino vanduo, tave amžiams nuplovė kraujas. Žydas geria ir tebetrokšta, o tu atsigėręs nebetrokši; anie įvykiai tebuvo šešėlis, o šie yra tiesa.
Jeigu tai, kuo stebiesi, tėra šešėlis, kokia didi toji tikrovė, kurios net šešėliu stebiesi! Paklausyk, kad šešėlis tėra įvykiai, nutikę mūsų tėvams: „Jie gėrė, – sako Apaštalas, – iš juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus. Vis dėlto daugumas jų nepatiko Dievui, ir jų kūnai liko gulėti dykumoje. Tie įvykiai yra mums ženklas“ (plg. 1 Kor 10, 4–6). Tu pažinai prakilnesnius dalykus: šviesa yra vertingesnė už šešėlį, tiesa – už ženklą, Kūrėjo kūnas – už maną iš dangaus.
