Sekmadienio Evangelija. „Pažvelgti, paliesti, valgyti“

Anuo metu Jėzaus mokiniai papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną.

Jiems apie tai besikalbant, pats Jėzus atsirado tarp jų ir prabilo: „Ramybė jums!“ Virpėdami iš išgąsčio, jie tarėsi matą dvasią.

O jis paklausė: „Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint.“ Tai taręs, jis parodė jiems rankas ir kojas.

Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, Jėzus paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ Jie padavė jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse.

Paskui Jėzus tarė jiems: „Ar ne tokie buvo mano žodžiai, kuriuos jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas parašyta apie mane Mozės Įstatyme, Pranašų knygose ir Psalmėse.“

Evangelijos skaitinys, kuris, kaip ir kiti Velykų laikotarpio skaitiniai iki Sekminių iškilmės, mums primena įvykius po Viešpaties Prisikėlimo. Šį sekmadienį – apie dar vieną Jėzaus pasirodymą mokiniams, įvykusį po susitikimo su dviem į Emausą keliavusiais mokiniais, kurie Viešpatį atpažino iš duonos laužymo.

Kai šie mokiniai atėjo į Jeruzalę ir apie viską papasakojo apaštalams, Jėzus vėl netikėtai pasirodė tarp jų ir pasveikino juos: „Ramybė jums!“ (Lk 24, 36). Išsigandę mokiniai tarėsi matą dvasią, bet Jėzus padrąsino: „Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite!“ (Lk 24, 39). Kad įtikintų, jog nėra bekūnė dvasia, jis net paprašė valgyti.

„Pažvelgti, paliesti, valgyti“ – tai trys veiksmai, kurie teikia tikro susitikimo su gyvuoju Jėzumi džiaugsmą.

„Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas“, – sako Jėzus. Pažiūrėti čia reiškia ne vien pamatyti, bet ir kažką daugiau, kas apima intenciją, valią. Todėl žvilgsnis, žiūrėjimas siejasi su meile. Taip mama ir tėtis žiūri į savo vaiką, taip įsimylėjėliai žiūri vienas į kitą, taip geras gydytojas žiūri į ligonį. Pažvelgti yra pirmasis žingsnis nuo abejingumo, nuo pagundos nusukti žvilgsnį nuo sunkumų ir kitų žmonių kančios.

Kitas veiksmažodis – paliesti. Jėzus kviečia ne vien pažvelgti, bet ir paliesti: jis nėra dvasia, vaiduoklis. Tuo pat metu tai padrąsinimas žengti dar vieną žingsnį, eiti toliau nei žvilgsnis. Meilei reikia artumo, dalijimosi gyvenimu. Pakelėje pusgyvį žmogų atradęs gerasis samarietis neapsiribojo žvilgsniu, tačiau pasilenkė prie jo, sutvarstė žaizdas, užkėlė ant arklio, nugabeno į užeigą. Taip ir su Jėzumi – jį mylėti reiškia įžengti į gyvą, konkrečią bendrystę su juo.

Trečiasis veiksmažodis – valgyti – išreiškia mūsų žmogiškumą, jo pamatinį bruožą – poreikį valgyti, kad palaikytume gyvastį. Tačiau valgymas, kai esame su draugais, šeima, tampa ir meilės, bendrumo, šventės išraiška. Daug kartų Evangelija Jėzų mums parodo būtent tokiame kontekste. Taip pat ir po Prisikėlimo, kartu su mokiniais. Eucharistinis pobūvis tapo krikščioniškos bendruomenės gyvenimo skiriamuoju bruožu.

Evangelijos skaitinys mums sako, jog Jėzus yra ne dvasia, bet gyvas Asmuo. Būti krikščionimi reiškia visų pirma ne doktriną ar moralinį idealą, tačiau gyvą ryšį su juo, prisikėlusiu Viešpačiu. Pažvelkime į jį, palieskime jį, maitinkimės juo ir, perkeisti jo meilės, žvelkime į kitus kaip į brolius ir seseris, paguoskime juos ir pagelbėkime jiems.