Sekmadienio Evangelija. Penkiasdešimtoji diena

Paskutinę, iškilmingiausiąją šventės dieną Jėzus stovėjo ir šaukė: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria. Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“. Jis kalbėjo apie Dvasią, kurią turės gauti įtikėjusieji. Mat Šventoji Dvasia dar nebuvo nužengusi, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas. (Jn 7, 37-39)

Žydų Velykų (hebr. Pascha) liturgijoje buvo prisimenamas išsivadavimas iš Egipto vergijos ir Viešpaties pergalė prieš faraono kariuomenę Raudonojoje jūroje. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, žydai minėdavo Mozės Įstatymą, dovanotą ant Sinajaus kalno, ir dėkodavo už nuimtą javų derlių, mat pjūtis prasidėdavo po Velykų. Ta diena vadinosi Sekminėmis (hebr. Shavuot – „Savaičių šventė“; Kristaus laikais ji buvo vadinama graikišku žodžiu Pentecostē – „Penkiasdešimta diena“).

Naujajame Testamente, Apaštalų darbų knygos antrame skyriuje, aprašomos Sekminės yra glaudžiai susijusios su Senojo Testamento įvykiais. Praėjus penkiasdešimčiai dienų po Velykų, kaip buvo pažadėjęs Jėzus, apaštalams atsiunčiamas Globėjas – Šventoji Dvasia (Jn 14, 16-17).

Ji įveda juos į tiesos pažinimo pilnatvę ir naują laisvės bei meilės gyvenimą. Per Sekmines pasirodo Bažnyčia, kurią sudaro Viešpaties atpirkti žmonės, pirmasis žmonijos derlius, išaugęs iš Jėzaus kryžiaus – mirties ir prisikėlimo slėpinio. Jau nuo III a. Bažnyčia pradeda liturgijoje iškilmingai minėti savo gimimą ir savo misijos pradžios dieną – Sekminių šventę.

Sekminės yra didžiojo sekmadienio, arba Velykų laikotarpio, tobula pilnatvė (septynis kartus septyni plius vienas). Tai simbolis tos džiugios ir palaimingos dienos, kuri neturės pabaigos. Todėl jau nuo IV a. per visą Velykų laikotarpį, nuo Kristaus prisikėlimo iki Sekminių, krikščionių bendruomenėse buvo draudžiama klauptis ir pasninkauti.

Sekminių dieną buvo apreikšta ir visa Švenčiausioji Trejybė. Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus begalinės meilės, yra dieviškasis Asmuo. Savo atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į paskutines dienas, Bažnyčios metą, kai Dievo Karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta: „Regėjome tikrąją Šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, radome tikrąjį tikėjimą; garbiname nedaliąją Trejybę, nes ji mus išgelbėjo“ (Bizantijos liturgija, Sekminių troparas).

Apaštalai gauna Šventąją Dvasią per Sekmines ir skelbia „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11). Uždėdami rankas jie perduoda naujai pakrikštytiesiems tos pačios Dvasios dovaną: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Per ilgus amžius Bažnyčia, teikdama Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, perduoda ją savo vaikams, kurie yra siunčiami skelbti ir skleisti Dievo meilę visoms tautoms, nes meilės kalba visuotinė ir visiems prieinama.

Iš tiesų, Šventoji Dvasia nugali baimę, neviltį, liūdesį. Kaip žinia, mokiniai, suėmus Mokytoją, pabėgo į kambarį ir pasiliko ten iš baimės, kad jų neištiktų ta pati dalia. Jėzui prisikėlus ta baimė staiga nepranyko. Tačiau per Sekmines ant jų nužengus Šventajai Dvasiai, šie vyrai be baimės išėjo į gatves ir ėmė skelbti Gerąją Naujieną apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų. Jie nebebijojo, nes jautėsi esą stipresnėse rankose. Apaštalas Jonas Pirmajame savo laiške rašo: „Tobula meilė išveja baimę“ (4, 18). O tobulą meilę mums gali suteikti tik Šventoji Dvasia.

Dievas trokšta ir toliau dalyti šią tobulą meilę kiekvienai žmonių kartai ir, savaime suprantama, daro tai, kaip ir kada tik nori. Jis yra dvasia, o dvasia „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8). Tačiau egzistuoja ir įprastinis būdas, kurį Dievas pasirinko Šventosios Dvasios suteikimui: tas būdas yra Jėzus, įsikūnijęs viengimis Dievo Sūnus, numiręs ir prisikėlęs. Savo ruožtu Jėzus įsteigė Bažnyčią kaip savo mistinį kūną, kad ji tęstų jo misiją: „Kas mane tiki, – kaip Raštas sako, – iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės“ (Jn 7, 38).