Šis skaitinys vadinamas Morkaus evangelijos Ilgesniąją pabaiga ir ankstyvosios Bažnyčios tėvų citatos rodo, kad ji buvo parašyta antrajame šimtmetyje. Pagal stilių ir žodyną galima teigti, jog ji parašyta ne Morkaus, bet kito įkvėpto rašytojo.
Čia aiškiai kalbama ne apie Dvyliką, bet apie Vienuoliką (Mk 16, 14). Primenama, kad apaštalų bendruomenė yra vieno iš jų sužeista. Bažnyčios tikrovė Kristaus žengimo dangun metu yra pažeista ir netobula, nes yra sudaryta iš žmonių, kurie išduoda (Mk 14, 41–46). Bažnyčia supranta savo ribotumą.
Nežiūrint visų nesėkmių ir Jėzaus regimo nebuvimo, mokiniai ir kiekvienas geros valios žmogus vis dėl to yra kviečiami eiti „į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15). Atkreipkime dėmesį: kvietimas skelbti Evangeliją peržengia žmonijos ribas ir siekia visus Dievo kūrinius.
Šv. Paulius „Laiške romiečiams“ aštuntame skyriuje rašo, kad senasis Adomas, tai yra iš vidaus užterštas žmogus, su kūrinija elgiasi kaip su vergu ir trypia ją, o ji po juo, per jį ir dėl jo dejuoja. Kaip žinoma, šiandien dėl aplinkos taršos girdime kūriniją dejuojant taip, kaip dar niekada niekas negirdėjo jos dejuojant.
Paulius priduria, kad kūrinija laukia pasirodant Dievo vaikų ir atsikvėps tik tada, kai pasirodys žmonės, pro kuriuos prasišvies Dievas (Rom 8, 19–22). Vadinasi, artintis prie Dievo kūrinijos galima tik gyvenant Evangelijos dvasia ir turint tyrą – nuodėmės neužterštą – širdį.