Šio sekmadienio Evangelija pristato mums palyginimą, kuriame kalbama apie vestuvių pokylį, į kurį kviečiami visi (Mt 22, 1–10).
Pirmasis skaitinys iš Izaijo knygos (25, 6–9) paruošia dirvą šiai temai, nes kalba apie Dievo pokylį.
Šis įvaizdis – pokylis – dažnai naudojamas Šventajame Rašte, jis nurodo bendrystės džiaugsmą ir Viešpaties dovanų gausą bei suteikia tam tikrą supratimą apie Dievo šventimą su žmonija, kaip rašo Izaijas: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais, – pokylį su gardumynais ir grynais, geriausiais vynais“ (Iz 25, 6).
Pranašas priduria, kad Dievo tikslas yra padaryti galą liūdesiui ir gėdai; jis nori, kad visi žmonės gyventų laimingai, jį mylėdami ir su juo bendraudami.
Todėl jo planas – amžiams panaikinti mirtį, nušluostyti ašaras nuo visų veidų, kartą ir visiems laikams pašalinti negarbingą jo tautos būklę (Iz 25, 7–8).
Visa tai žadina gilų dėkingumą ir viltį dėl visuotinio išganymo: „Štai šis yra mūsų Dievas! Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Šis yra Viešpats, juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Iz 25, 9).
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.