„Ir štai elgeta mirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį. Mirė ir turtuolis ir buvo palaidotas. Atsidūręs pragaro kančiose, turtuolis pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių.
Jis sušuko: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje.“
Abraomas atsakė: „Atsimink, sūnau, kad tu dar gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, o Lozorius – tik nelaimes. Todėl jis susilaukė paguodos, o tu kenti. Be to, tarp mūsų ir jūsų žioji neperžengiama bedugnė, ir niekas panorėjęs iš čia negali nueiti pas jus nei iš ten persikelti pas mus.“
Tas vėl tarė: „Tai meldžiu tave, tėve, nusiųsk jį bent į mano tėvo namus: aš gi turiu penkis brolius – juos teįspėja, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.“ Abraomas atsiliepė: „Jie turi Mozę bei pranašus, tegul jų ir klauso!“
O anas atsakė: „Ne, tėve Abraomai! Bet jei kas iš mirusiųjų nueitų pas juos, jie atsiverstų.“ Tačiau Abraomas tarė: „Jeigu jie neklauso Mozės nei pranašų, tai nepatikės, jei kas ir iš numirusių prisikeltų.“ (Lk 16, 19–31)
Palyginimas pradedamas pristatant du pagrindinius veikėjus, tačiau vargšas apibūdinamas išsamiau: jo padėtis beviltiška, jis nebeturi jėgų atsikelti, guli prie turtuolio durų ir bent trupiniais nuo turtuolio stalo trokšta numarinti alkį, visas jo kūnas aptekęs votimis, o jas laižo atbėgę šunys. Niūrus nuskurdinto ir pažeminto žmogaus vaizdas.
Scena dar dramatiškesnė atsižvelgus į tai, kad vargšas vadinamas Lozoriumi: šis pažado kupinas vardas paraidžiui reiškia „Dievas padeda“. Todėl šis personažas nėra anoniminis, jis turi gana aiškius bruožus ir pasirodo kaip individas su savo asmenine istorija.
Turtuoliui yra beveik neregimas, tačiau mums tampa pažįstamas ir kone artimas, tampa veidu ir, kaip toks, dovana, neįkainojamu turtu, Dievo panorėta, mylima, atmenama būtybe, net ir būdama žmogiškųjų atliekų būvio.
Palyginimu negailestingai aikštėn iškeliami prieštaravimai, susiję su turtuoliu. Kitaip nei vargšas Lozorius, šis personažas neturi vardo ir apibūdinamas tiktai kaip „turtingas“. Jo turtingumą rodo perdėm prabangūs drabužiai, kuriais jis rengiasi.
Purpuras buvo labai brangus, brangesnis už sidabrą ir auksą, ir todėl purpuro drabužius paprastai vilkėjo dievybės (Jer 10, 9) ir karaliai (Ts 8, 26), ploniausia drobė suteikdavo laikysenai tam tikro sakralumo.
Tad šio žmogaus turtingumas perdėtas, taip pat ir dėl to, kad kasdien demonstruojamas: „Kasdien ištaigingai puotaudavo“ (Lk 16, 19). Per šį žmogų dramatiškai atsiskleidžia nuodėmės griaunamasis poveikis, pasireiškiantis trimis viena po kitos einančiomis pakopomis – meile pinigams, tuštybe ir puikybe.
Verta atminti, kad turtuolis ir elgeta Lozorius gyvena mumyse. Esame turtingi rūpesčiais, abejingumu, skubėjimu, įvairiais paviršutiniškais užsiėmimais; bijome tylos ir dvasinių dalykų; nebepastebime gamtos grožio ir šalia esančio žmogaus. Mūsų siela – Lozorius – pradeda skursti, o juk ji bus paimta į dangų. Pastebėti sielos reikmes ir jos pasigailėti – didžioji gyvenimo užduotis.
