Pasak evangelisto Morkaus, Jėzus klausimą apie savo tapatybę ištarė „kelyje“ (Mk 8, 27). Kelias, apie kurį kalbama, veda į Jeruzalę kaip išganymo istorijos centrą, į vietą, kurioje turėjo išsipildyti Jėzaus kryžiaus bei prisikėlimo dalia ir kurioje po šių įvykių gimė Bažnyčia. Petro išpažinimas ir vėlesni Jėzaus žodžiai – šio kelio pradžia.
Dvejopas klausimas, ką apie jį mano žmonės ir kuo jį laiko mokiniai, suponuoja, jog viena vertus, yra išorinis Jėzaus pažinimas, nebūtinai klaidingas, bet šiaip ar taip nepakankamas, o jam priešpriešiais randasi gilesnis pažinimas, susijęs su mokinyste bei kelio bendryste ir galintis augti tik ten.
Žmonės mano, kad Jėzus yra Jonas Krikštytojas arba Elijas, arba dar kuris nors pranašas. Šios nuomonės išreiškia didesnį ar mažesnį priartėjimą prie Jėzaus slėpinio. Nuo jų visiškai įmanoma eiti prie to, kas tikra, tačiau jos pačios nepasiekia to, kas iš tikrųjų yra Jėzus, nepasiekia jo naujovės.
Aiškinimas remiasi praeitimi, tuo, kas visur pasitaiko ir yra galima, bet ne juo pačiu, ne jo nepakartojamumu. Šia prasme ir šiandien aptinkama šiek tiek su Kristumi susipažinusių, galbūt net moksliškai jį studijavusių, bet su juo kaip savitu ir visiškai kitonišku nesusitikusių žmonių nuomonė.
Mokiniai, priešingai, tiki, kad Jėzus yra Mesijas. Jėzus pripažįsta jų tapatinimą, bet griežtai įsako jiems neskelbti jo mesijo misijos, idant ji nebūtų sujaukta su anuometine laukiamo politinio mesijo samprata.
Jėzaus Kristaus veidas iki galo atsiskleis ant kryžiaus, Velykų slėpinyje. Tik tada bus galima garsiai kalbėti apie jį kaip apie Mesiją, kai bus aišku, kad Kristus yra Nukryžiuotasis. Žydų manymu, esą Nukryžiuotasis negalėjo būti tautos lauktasis Mesijas, nes Įstatymas skelbė, jog kiekvienas, kas kabo ant medžio, turi būti laikomas Dievo prakeiktuoju (Iš 21, 22–23).
Tačiau apaštalas Paulius, cituodamas šiuos žodžius Laiške galatams (3, 13), susieja juos su nukryžiuotuoju Išganytoju, kuris pats tapo prakeikimu, prisiimdamas mūsų prakeikimą – mūsų nuodėmes.
Tikėjimo į Jėzų kaip į Kristų kilmės vieta, t. y. krikščioniškojo tikėjimo apskritai vieta, yra kryžius. Mirties priežastį rodantis užrašas ant kryžiaus (Jn 19, 19–22) paradoksaliai tapo „išpažinimu“, Jėzų laikančiu karaliumi (Mesiju, Kristumi), krikščioniškojo tikėjimo pradžios tašku.
Šis Jėzus yra karalius, būdamas nukryžiuotas, nes jis įvykdo perversmą istorijoje ne kitus žudydamas, bet save atiduodamas kitiems. Jo kelias visose kartose yra ne žemiškos valdžios ir šlovės kelias, bet kryžiaus kelias. Tik tokiu būdu nuo laikino išganymo pereinama prie amžino išganymo, nuo dalinio išganymo, skirto vienai tautai, – prie visuotinio išganymo.
Žinoma, visais amžiais, taip pat ir šiandien, teisingą išpažinimą turintys krikščionys turi būti vis iš naujo mokomi Viešpaties, nes gan dažnai, pasivadinę Viešpatį į šalį, visomis savo gudrybėmis mėgina tam sutrukdyti.
Todėl tenka pripažinti, kad Petro klaida vis pasikartoja istorijoje. Kai kurie Bažnyčios žmonės, net ir Petro įpėdiniai – popiežiai – elgėsi tam tikromis epochomis taip, lyg Dievo Karalystė būtų iš šio pasaulio ir turėtų būti įtvirtinta ginklu, užuot ėję kantrumo, gėrio ir, jeigu reikia, kankinystės – savęs atidavimo – keliu.
