Sekmadienio Evangelija. Sekminės

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“. (Jn 20 19-23)

Praėjus penkiasdešimt dienų po Kristaus prisikėlimo, Bažnyčia švenčia Sekmines – Šventosios Dvasios atsiuntimą. Ši šventė liturgiškai yra švenčiama nuo III a.

Lietuvių kalboje Sekminės, greičiausiai, kyla iš žodžio „sekmadienis“. Sekmadienį, Viešpaties prisikėlimo dieną, krikščionys dar vadina aštuntąja diena (septyni plius vienas). Tad Sekminės yra didžiojo sekmadienio arba Velykų laikotarpio tobula pilnatvė (septyni kart septyni plius vienas). Tai simbolis tos džiugios ir palaimingos dienos, kuri neturės pabaigos. Todėl jau nuo IV a., per visą Velykų laikotarpį, krikščionių bendruomenėse buvo draudžiama klauptis ir pasninkauti.

Sekminių dieną buvo apreikšta visa Švenčiausioji Trejybė. Šventoji Dvasia, kylanti iš Tėvo ir Sūnaus begalinės meilės, yra dieviškasis asmuo. Savo atėjimu Šventoji Dvasia įveda pasaulį į paskutines dienas, Bažnyčios metą, kai Dievo karalystė jau paveldėta, bet dar neatbaigta: „Mes regėjome tikrąją šviesą, gavome dangiškąją Dvasią, suradome tikrą tikėjimą: mes šloviname nedalomą Trejybę, nes ji mus išgelbėjo“ (Bizantijos liturgija, Sekminių Mišparų tropariumas).

Ir vis dėl to, nusakyti kas yra Šventoji Dvasia, nėra lengva, nes ji nėra daiktas, kurį galime nagrinėti pasitelkdami vien tik mūsų žmogišką mąstymą. Dievo žodis ištaria karčią tiesą, kad „juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios“ (1 Kor 2, 14). Nors ir esame riboti Dievo pažinime, tačiau kalbėti apie Dievo Dvasią yra būtina, nes be jos Dievas yra tolimas, Kristus pasilieka praeityje, Evangelija tampa mirusia raide, Bažnyčia pavirsta paprasčiausia organizacija, o misijos lieka tik nuobodi propaganda.

Taip, Šventoji Dvasia yra nenusakoma, tačiau atpažįstama. Bažnyčios mistikų patirtis kalba apie Dvasios švelnų prisilietimą dėmesingoje ir nuolankioje maldoje. Apaštalas Paulius mums primena, kad Dvasia pati ateina pagalbon mūsų silpnumui (plg. Rom 8, 26). Jeigu jusliniam žmogui Dvasia yra nesuprantama, tai dvasiniam žmogui ji yra didžioji apreiškimo šviesa: „Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Kor 2, 12).

Tad pabandykime suprasti Šventosios Dvasios slėpinį ne vien remdamiesi žmogiška išmintimi, bet taip pat ir dievišku apreiškimu, nes, kaip sako šv. Kirilas Jeruzalietis († 387), „tai tapati Dvasia padiktavo Bibliją ir ji pati pasakė apie save viską, ką norėjo pasakyti arba visa tai, ką pajėgiame suprasti“.