Jėzus jam atsakė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, jūs netikėsite.“ O valdininkas prašė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikas dar nenumirė.“ Jėzus jam tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas!“ Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo.
Pareinantį pasitiko jį tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: „Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis.“
Taip tėvas patyrė, kad tai buvo ta valanda, kada Jėzus pasakė jam: „Tavo sūnus gyvas.“ Ir įtikėjo jis pats bei visi jo namai. Tai buvo antras ženklas, kurį Jėzus padarė sugrįžęs iš Judėjos į Galilėją. (Jn 4, 46–54)
Prieš pradedant komentuoti Evangelijos tekstą, pirmiausia verta prisiminti Jono evangelijos ypatumą: išgydymai ir kiti Jėzaus stebuklingi veiksmai, kuriuos sinoptinės Evangelijos – Morkaus, Mato ir Luko – vadina stebuklais, evangelisto Jono tekste yra vadinami ženklais, nurodančiais kažką, kas peržengia realiai matomą tikrovę.
Evangelijai pagal Joną stebuklas nėra triukšminga, kelianti susidomėjimą ir nuostabą stebukladarystė. Tai – lyg strėlės smaigalys, rodantis kažką kitą, kitą vertę, kitaip tariant, dieviškąjį Jėzaus slėpinį ir padarytų stebuklų dvasinę prasmę – jie amžinojo išganymo ženklai. Taip, pavyzdžiui, aklojo nuo gimimo išgydymas nurodo Jėzų, kuris yra pasaulio šviesa (Jn 8, 12; 9, 1–41), Lozoriaus prikėlimas apreiškia, kad Jėzus yra prisikėlimas ir gyvenimas (Jn 11, 1–45).
Šiandien Evangelijos tekste skaitome, kad Jėzus „vėl atėjo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu“ (Jn 4, 46). Tąkart tai buvo „ženklų pradžia“ (Jn 2, 11) – pirmasis ženklas, apreiškiantis, kad Senojo Testamento liturgija ir visos religinės praktikos buvo tarsi vanduo, o tikrasis Dievo artumo dvasinis vynas yra Naujosios Sandoros vynas – būtent už visų nuodėmes ant kryžiaus išlietas Dievo Sūnaus kraujas.
Dabar Jėzaus atėjimas į Galilėjos Kaną apreiškia antrąjį ženklą – išgydo karaliaus valdininko sūnų. Jėzaus žodis teikia gyvenimą. Aiški sąsaja su pirmuoju ženklu, kai Kanos vestuvių tarnai patiki Jėzaus žodžiais (Jn 2, 7–8); čia taip pat karališkasis pareigūnas tiki Jėzaus žodžiais (Jn 4, 50).
„Eik, tavo sūnus gyvas!“ (Jn 4, 50). Jėzus nesako, kad jis išgijo ar pasveiko, bet kad jo sūnus yra gyvas. „Žmogus patikėjo Jėzaus žodžiais ir iškeliavo. Pareinantį pasitiko jį tarnai ir pranešė, kad vaikas gyvas. Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnui pasidarė geriau. Jie atsakė: ‘Vakar apie septintą valandą atslūgo jam karštis’“ (Jn 4, 50–52).
Čia randame teksto raktinį žodį – skaičių „septyni“. Pagal to meto romėnišką skaičiavimą septinta valanda atitinka mūsų tryliktą valandą. Taip, pavyzdžiui, vidurdienis tada buvo šešta valanda.
Kaip žinia, Didįjį penktadienį Jėzus nuo dvyliktos iki penkioliktos valandos arba pagal romėniškąjį skaičiavimą nuo šeštos iki devintos valandos kabojo ant kryžiaus. Vadinasi, kai buvo trylikta valanda (arba to meto septinta valanda) Jėzus dar merdėjo ant kryžiaus. Prisiminkime: karaliaus valdininkas „maldavo eiti ir išgydyti marinamą jo sūnų“ (Jn 4, 47).
Šiame Evangelijos įvykyje galime įžvelgti Jėzaus, Dievo Sūnaus, kančią ant kryžiaus. Bet mirtis jo nesunaikino. Velykų rytą Jėzus prisikėlė: jis yra gyvas ir dovanoja gyvenimą kiekvienam, kuris juo pasitiki. Tad prigimtinis gyvenimas, duotas karaliaus valdininko sūnui, yra amžinojo gyvenimo įvaizdis.