Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.“
O Jėzus atsiliepė: „Mačiau šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. Štai aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų. Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“ (Lk 10, 1. 17–20)
Jėzus išsiunčia į misiją 72 mokinius. Kai kuriuose rankraščiuose rašoma 70. Skaičius 72 ar 70 yra ir simbolis. Pradžios knygoje, pagal graikišką Septuagintos vertimą, rašoma, jog pasaulyje yra 72 tautos, pagal hebrajišką vertimą – 70 tautų (Pr 10).
Tai reikštų, kad ši misija pranoksta Izraelio ribas ir yra skiriama visiems žemės gyventojams. Kas buvo tie 72 mokiniai? Mes nežinome jų vardų. Tačiau, kita vertus, jie juk yra mes. Mes esame tie septyniasdešimt du mokiniai, jei turime tam tikrą misiją, kurią nuoširdžiai atliekame gyvenime ir Bažnyčioje.
Septyniasdešimt du mokiniai iš misijos grįžo pakilia nuotaika. Jie buvo Dievo Karalystės atėjimo liudininkai, matė, kaip Dievo galybė įveikia blogio jėgas. Viešpaties vardu jie išvarinėdavo demonus. Jėzus patvirtina mokiniams, kad valdžia piktosioms dvasioms kyla iš jo.
Tačiau Jėzus perspėja mokinius per daug nesusižavėti išoriniais ženklais, atliktais darbais, bet verčiau kreipti vidinį žvilgsnį į tai, kas akimis nėra matoma: „Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Lk 10, 20).