Šventosios Dvasios paragintas, jis atėjo dabar į šventyklą. Įnešant gimdytojams kūdikį Jėzų, kad pasielgtų, kaip Įstatymas reikalauja, Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:
„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę.“
Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. O Simeonas palaimino juos ir tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“
Ten buvo ir pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Asero giminės. Ji buvo visiškai susenusi. Po mergystės ji išgyveno septynerius metus su vyru, o paskui našlaudama sulaukė aštuoniasdešimt ketverių metų.
Ji nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis. Ir ji, tuo pat metu priėjusi, šlovino Dievą ir kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo. (Lk 2, 25–38)
Sekmadienis po Kalėdų yra skirtas Šventajai Šeimai: atskubėję į Betliejų, piemenys randa „Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Jėzus gimė tvartelyje ir jo pirmasis lopšys buvo ėdžios, bet Marijos ir Juozapo meilė leido jam pajusti švelnumą ir mylinčių asmenų grožį.
Šeima yra sudaryta iš įvairių santykių: žmonos ir vyro, tėvų ir vaikų, senelių ir anūkų. Evangelijos ištraukoje kalbama apie du senus žmones – Simeoną ir Oną. Tad pabandykime pažvelgti į senų ir jaunų žmonių santykį, kuris taip pat yra kiekvienos normalios šeimos sudedamoji dalis.
Šiandienos pasaulyje senyvo amžiaus žmonės gyvena naujomis sąlygomis. Postmodernios eros pokyčiai neišvengiamai paliečia ir juos. Pirmiausia naujas darbo perorganizavimas: pasaulis labiau vertina naujausių technologijų pažinimą negu patirtį, vadinasi, pirmenybė yra teikiama jaunam žmogui ir kartu nustatomas slenkstis, kurį peržengęs žmogus turi palikti savo darbą ir išeiti į pensiją.
Kai kuriose pasaulio kalbose, pavyzdžiui, šiandien taip liaupsinamoje anglų kalboje, išėjimas į pensiją nusakomas gana atšiauriu žodžiu „retirement“, o tai reiškia nušalinimą, atskyrimą.
Kitas veiksnys, nusigręžiantis nuo žilo plauko, yra visuomenėje sklandanti bendra nuostata, kad šeimą sudaro vyras, žmona, vienas vaikas arba šuo (katinas, jūros kiaulytė, papūgėlė ir pan.). Tad seneliai, esantys šeimos užribyje, vaikus ir anūkus mato retkarčiais.
Ne visada taip buvo. Biblijoje ir apskritai senovės kultūrose senyvo amžiaus žmonės, užuot buvę nereikalingi, buvo tikrosios kolonos, aplink kurias skleidėsi šeima ir visuomenė. Šiandien pasakyti žmogui „senas“ skamba kaip įžeidimas, o juk kažkada tai buvo garbės titulas (lot. „senior“ ir gr. „presbiteri“).
Tačiau dar ir šiandien yra gražių pavyzdžių. Žmogus, išėjęs į pensiją, nesijaučia nereikalingas, bet sugeba atrasti, jog daug metų dirbęs kūno reikalams ir žemiškiems rūpesčiams, dabar pagaliau gali ramiai pasirūpinti savo siela, šeima bei atsidėti karitatyvinei veiklai: „Ir žiloje senatvėje jie neša vaisių“ (Ps 92, 15).
Seno žmogaus žodis neša ramybę ir pusiausvyrą šeimoje, skatina apmąstymą ir kantrumą: „Seniai tebūna blaivūs, garbingi, santūrūs, sveiko tikėjimo, tikros meilės ir kantrybės. Taip pat kad senos moterys elgtųsi, kaip reikalauja maldingumas, – neapkalbinėtų, negirtuokliautų, mokytų gero, skatintų jaunąsias mylėti savo vyrus ir vaikus“ (Tit 2, 2–4).
Be abejo, yra svarbu, kad seneliai sugebėtų atsiverti laiko pokyčiams, įvertinti naujumą ir teigiamas vertybes. Vienas iš trūkumų, dėl kurio ir senovėje priekaištaudavo seneliams, yra nuolatinis liaupsinimas praeities dalykų (lot. „laudatores temporis acti“), kurie vyko jų laikais.
Žvelgdami į Simeoną ir Oną, mes randame svarbių dorybių – tikėjimą ir viltį. Per visą savo gyvenimą Simeonas vylėsi išvysti Mesiją. Simeonas buvo arti gyvenimo saulėlydžio: atrodė viskas eina į pabaigą. Tačiau jis sugebėjo išlaukti ir patirti džiaugsmą, laikydamas tarp rankų kūdikėlį Jėzų.
Panašiai ir vyresnio amžiaus žmonėms didysis gyvenimo troškimas yra matyti savo vaikus, susitaikiusius su Dievu ir sugrįžusius į Bažnyčią. Svarbu nenuleisti rankų, neapleisti vilties ir maldos. Viltis yra amžinos jaunystės eliksyras. Sakoma: „Kol yra gyvenimas, yra ir viltis“, bet atvirkščiai skamba tiksliau: „Kol yra viltis, yra ir gyvenimas.“