Sekmadienio Evangelija. Šimtininko tikėjimas

Baigęs savo pamokymus klausytojams, Jėzus sugrįžo į Kafarnaumą. Ten vieno šimtininko branginamas tarnas sirgo ir buvo arti mirties.

Išgirdęs apie Jėzų, šimtininkas pasiuntė pas jį kelis žydų kilminguosius, prašydamas jį ateiti ir išgelbėti tarną. Atėję pas Jėzų, jie labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad jam tai padarytum, nes jis myli mūsų tautą ir mums yra pastatęs sinagogą.“ Jėzus nuėjo su jais.

Prisiartinus prie namų, šimtininkas atsiuntė savo draugus jam pasakyti: „Viešpatie, nesivargink! Aš nesu vertas, kad užeitum po mano stogu. Aš taip pat nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį, ir tepasveiksta mano tarnas! Juk ir aš, pats būdamas valdinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Taigi aš sakau kuriam nors iš jų: ‘Eik!’, ir jis eina; sakau kitam: ‘Ateik čionai!’, ir jis ateina; sakau tarnui: ‘Padaryk tai!’, ir jis daro.“

Tai girdėdamas, Jėzus stebėjosi šimtininku ir, atsigręžęs į jį lydinčią minią, tarė: „Sakau jums – nė Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo.“ Sugrįžę į namus, pasiųstieji rado tarną pasveikusį. (Lk 7, 1–10)

Šiandien Lietuvos parapijose švenčiama Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, kurią daugelis vienuolijų šventė praėjusį ketvirtadienį pagal visuotinės Bažnyčios tradiciją. Šiandienos – devinto eilinio laiko sekmadienio – Evangelijos ištrauka mūsų anaiptol neatitolina nuo Eucharistijos.

Romėnų šimtininkas, šimtinės karių vadas, savo nuolankumu ir pagarbumu Kristaus atžvilgiu yra tapęs visiems, kurie ruošiasi priimti Kristaus Kūną ir Kraują, pavyzdžiu.

Kai tikintieji Katalikų Bažnyčioje priima Komuniją, jie visada raginami pakartoti šimtininko sakinį, pakeisdami tik vieną ar du žodžius: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu“ (taip visada sakoma lotyniškai, „ut intres sub tectum meum“, o lietuviškai vietoj „mano stogu“, sakome „į mano širdį“); po to visi vertimai vienodai tęsia: „Bet tik tark žodį, ir mano siela pasveiks“ (vietoj šimtininko „mano tarnas“, sakome „mano siela“).

Komunijos metu yra gera ir teisinga jaustis, kad nesame verti tokios didžiulės Dievo malonės. Išties niekas nėra ir niekada nebus vertas. Tačiau artindamiesi prie altoriaus, tikimės, kad mumyse yra bent minimalus širdies nusistatymas, leidžiantis vaisingai priimti Švenčiausiąjį Sakramentą.

Šimtininkas, būdamas svetimšalis ir okupantų romėnų kariuomenės kariškis, nepriklausė Dievo tautai. Panašu, kad jis iš dalies pažino ir garbino Izraelio Dievą, buvo dosnus žydų tautos geradarys, tačiau jautėsi nesąs vertas prisiartinti prie Jėzaus ar jį priimti savo namuose.

Šis nevertumo pojūtis buvo tikriausiai žymiai daugiau negu tik dvasinio mandagumo išraiška. Visai įmanoma, kad jo gyvenime pasitaikė skaudžių suklupimų, dėl kurių jis jautėsi nevertas prisiartinti prie Viešpaties.

Šimtininkas yra įvaizdis tų žmonių, kurie dėl nepilnai suformuluoto tikėjimo ar dėl objektyviai nuodėmingo gyvenimo dar nėra pasiruošę prisiartinti prie Jėzaus, bet pas kuriuos Šventosios Dvasios malonė jau dirba slėpiningu vienam Dievui žinomu būdu.

Išties labai greitai tampa aišku, jog nepaisant nerangaus būdo išsireikšti, mūsų šimtininkas jau turi širdyje labai gilų ir jautrų meilės jausmą bei supratimą. Šis žmogus nieko neprašo sau. Jis sunerimęs dėl tarno, net ne dėl savo sūnaus ar giminaičio. Išgyvena kito skausmą kaip savo.

Be to, jis tarsi spontaniškai supranta, kad Dievo kūrybos ir išganymo pagrindas yra gailestingoji meilė, kad „Dievas labiausiai parodo savo visagalybę pasigailėdamas ir atleisdamas“ (VIII amžiaus „Sacramentarium Gelasianum“). Skatinamas meilės jis kreipiasi į Jėzų prašydamas Dievo gailestingumo ne sau, bet tarnui.

Šimtininkas turi ne tik didelę širdį, bet yra ir giliai nuolankus žmogus. Jis žino, kas įsakinėja ir kas paklūsta; žino kariuomenės gyvenimą, hierarchiją. Jo kariškio patirtis ir išmintis padeda jam pastebėti Jėzų kaip vyriausiąjį tarp visų vadų.

Jėzus – visatos Vadas, turintis galią regimajam ir neregimajam pasauliui (Mt 28, 18; Mk 13, 26). Jam pakanka vieno žodžio, įsakyti, ir kūrinija klauso jo balso (Mt 8, 26–27).

Būdamas valdinys, laikomas žydų tautos geradariu, šimtininkas vis dėlto nusižemina. Jis pats, kaip patikslina evangelistas Lukas, nedrįsta ateiti pas Jėzų, bet siunčia savo draugus žydus užtarti jo vietoje.

Jo nusižeminimo gestas rodo, kad jis jau yra pasiruošęs tapti Jėzaus, kuris už mus visus nusižemins iki kryžiaus mirties (Fil 2, 7–8) ir užtars mus pas Tėvą (1 Jn 2, 1–2), mokiniu.

Dėl savo nuolankumo šimtininkas buvo išklausytas, o jo didelis tikėjimas buvo Viešpaties pagirtas. Galime manyti, kad po tarno išgydymo jis ir visa jo šeima pilnai įtikėjo (Apd 10).

Šimtininko istorija puikiai iliustruoja kaip Kryžiuje ir Eucharistijoje išaukštinto Jėzaus malonė gali slapčia pasiekti dar toli nuo jo esančius žmones. O mes, kaip tie žydai, kurie užtarė šimtininką, esame pašaukti kuo arčiau susivienyti su Kristumi Eucharistijoje ir maldoje, kad jis galėtų ir per mus traukti prie savęs visus geros valios žmones.