Paskutinės vakarienės metu, prieš įžengdamas į atpirkimo slėpinį, Jėzus paliko savo mokiniams ramybę. Jėzaus „šālôm“ – išganymo dovana, apimanti mesijinės palaimos apstumą. Hebrajiškas „šālôm“ buvo ir yra įprastas žydų pasisveikinimas: „šālôm lākem!“ t. y. „ramybė jums!“ Jėzus irgi kviečia savo mokinius taip sveikinti sutiktus žmones: „Į kuriuos tik namus užeisite, pirmiausia tarkite: 'Ramybė šiems namams!'” (Lk 10, 5).
Šventasis Raštas kalba apie „Dievo ramybę“ (Fil 4, 7), dar dažniau apie „ramybės Dievą“ (Rom 15, 33). Vadinasi, ramybė nurodo ne tik tai, ką Dievas daro ar duoda, bet taip pat ir tai, koks yra Dievas. Ramybė yra tai, kas viešpatauja Dieve. Beveik visos religijos, egzistavusios Biblijos laikais, pažinojo tik tarpusavyje kariaujančias dievybes. Apie tai kalba babiloniečių ir graikų mitai.
Šventajame Rašte aiškiai atsiskleidžia visiškas naujumas ir skirtumas, nes kalbama apie Švč. Trejybę – tobulą vienybės meilę tarp trijų dieviškųjų Asmenų. Bažnyčia viename iš Valandų liturginių himnų trivienį Dievą vadina „ramybės okeanu“. Ir tai nėra poetiškas posakis. Bažnyčios tėvams ramybė, kaip ir meilė, yra Dievo vardas.
Laiške efeziečiams Kristus vadinamas „mūsų sutaikinimu“ (2, 14), vadinasi, pats Kristus ir yra ta ramybės dovana, kurią jis mums duoda ir kurios mes trokštame. Šią dovaną jis mums įteikė dovanodamas savo gyvenimą ant kryžiaus. Būtent šią dvasinę, o ne pasaulio ramybę Jėzus mums duoda.
Jis kalba ne apie išorinę ramybę, kai nėra karo ir konfliktų tarp skirtingų žmonių ir tautų, bet apie vidinę, širdies ramybę, kai žmogus yra taikoje su savimi ir su Dievu. Tai galima suprasti iš to, kas sakoma iškart po tų žodžių: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jn 14, 27). Ši ramybė esminė, be jos negalima jokia kita ramybė ir taika. Juk milijardai nešvarių vandens lašų nepadaro jūros švarios, taip ir milijardai neramių širdžių nepadaro žmonijos taikinga.