O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį.
Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. (1 Jn 4, 7–10)
Gyveno kartą išmintingas vienuolis, kuris priimdavo į savo mokyklą visus kilniaširdžius ir idealų kupinus jaunuolius, siekiančius išminties.
Norėdamas perprasti mokinių esybę, išminčius sugalvojo įdomią gudrybę. Priešais kiekvieno mokinio būstą jis pastatė statinę lietaus vandeniui surinkti ir į kiekvieną įmetė skruzdėlę.
Vieną dieną atvyko trys mokiniai.
Pirmasis pamatęs statinėje skruzdėlę sumurmėjo: „Ką veiki mano statinėje?“, ir sutraiškė skruzdėlę. Tai – egoizmas.
Antrasis pamatęs skruzdėlę tarė: „Žinai, labai karšta, net ir skruzdėlėms. Nieko bloga nedarai, gali pasilikti mano statinėje.“ Tai – tolerancija.
Trečiasis mokinys nė nedvejojo būti tolerantiškam ar pykti. Pamatęs skruzdėlę, jis nevalingai davė jai truputį cukraus. Tai yra meilė.
