Svarbu nesupainioti nuodėmės su skirtingumu. Nereikėtų skubėti paskelbti blogiu vien to, kas neatitinka mūsų skonio. Neišmintinga nuolat įsiterpti dėl visiškai nereikšmingų dalykų. Kai kurie uolūs žmonės, atrodo, turi labiau prislėgimo, negu išlaisvinimo, pagalbos, skatinimo dovaną.
Suklydęs brolis nėra iškart pastatomas priešais bendruomenę, bet visų pirmiausia einama į santykį aš ir tu, akis į akį, be liudytojų. Deja, dažnai nutinka, kad apie kito trūkumus pradedame pasakoti visur ir visiems. „Broliai, neapkalbinėkite vieni kitų!“ – sako Šventasis Raštas (Jok 4, 11).
Žinoma, paveikiausia, kai leidžiama broliui pačiam suprasti savo klaidą, ne daugiažodžiaujama ar teoriškai įrodinėjama, bet praktiškai ir asmeniškai parodoma užmiršta dorybė. Dažniausiai kalbame daug, nes mūsų pačių elgesys nėra iškalbus.
Jei šis pirmas prisiartinimas nesėkmingas, tik tada praplečiamas horizontas: ieškoma patikimų ir bendrauti gebančių žmonių, kuriems gali pavykti ten, kur nepavyko mums vieniems. Tik po šios nesėkmės įtraukiama visa bendruomenė.
Ir jeigu net tada nepavyko atkurti santykio su broliu, „tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas“ (Mt 18, 17), tai yra melskis už jį, pavesk jį Jėzui, kuris yra pagonių ir muitininkų draugas, kuris sėdasi su jais prie vieno stalo (Mt 9, 10–13).
Vadinasi, paskutiniai Jėzaus žodžiai nėra pasmerkimas be apeliacijos, tačiau pripažinimas, kad kartais mūsų žmogiškos pastangos gali žlugti. Tada tik paties brolio tiesioginė akistata su Dievu gali pažadinti jo sąžinę, leisti suvokti atsakomybę už savo veiksmus.