O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Tyruose šaukiančiojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!“
Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.
Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. (Mt 3, 1–6)
Šiandien, antrąjį advento sekmadienį, liturgija mums pristato Joną Krikštytoją. Jo misija yra paruošti kelią ateinančiam Mesijui, kviečiant Izraelio tautą apgailėti savo nuodėmes ir taisytis iš klaidų.
Dėka Evangelijos teksto Jonas Krikštytojas tęsia savo kalbą kiekvienai kartai. Jo žinia Judėjos dykumoje pasirodo kaip niekad svarbi mums, mūsų laikų žmonėms, nes dažnai artėjančias Kalėdas pasitinkame ir išgyvename paviršutiniškai, materialistiniu mąstymu, likdami iliuzijų pasaulyje.
Kad galėtume patirti Pilnatvę, Dievo buvimą, Tikrovę, tikroviškesnę už mūsų įsivaizdavimus, ir kad išgirstume Žodį, kuris atnaujina mūsų bendrystę ir sugrąžina prie gyvenimo esmės, privalome stabtelėti ir atrasti drąsos pabūti tyloje ir vienumoje.
Ten, kur gausu žinių ir informacijos, tyla būtina tam, kas svarbu, nuo to, kas nenaudinga ir antraeiliška, atskirti. Todėl būtina sukurti tam palankią aplinką, savotišką „ekosistemą“, kurioje darniai derėtų tyla, žodis, vaizdai ir garsai.
Nestebėtina, kad įvairiose religinėse tradicijose vienuma ir tyla laikomi tinkamomis erdvėmis padėti žmonėms atrasti patiems save ir tiesą, kuri visiems daiktams suteikia prasmę.