„Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: 'Viešpatie, atidaryk mums!' O jis atsakys: 'Aš nežinau, iš kur jūs'. Tada imsite dėstyti: 'Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse...' O jis jums tars: 'Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!'
Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo Karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo Karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai.“ (Lk 13, 22–30)
Smalsumas ragina domėtis šalutiniais dalykais apeinant svarbiausius būties klausimus (2 Tim 4, 3). Štai ir šioje Evangelijos ištraukoje kažkas iš minios klausia apie išgelbėtųjų skaičių.
Pasigirsta kitoks atsakymas, perkeliantis nuo išgelbėtųjų skaičiaus prie išgelbėjimo būdo: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus!“ (Lk 13, 24).
Tokią pat laikyseną mes matome dėl Jėzaus sugrįžimo pasaulio pabaigoje. Mokiniai klausia, kada sugrįš Žmogaus Sūnus, ir Jėzus atsako nurodydamas, kaip pasiruošti šiam sugrįžimui, ką daryti belaukiant (Mt 24, 3–14).
Tai jis daro paprasčiausiai norėdamas išmokyti mokinius pereiti nuo smalsumo prie tikrosios išminties, nuo tuščių klausimų, kurie užvaldo žmones, prie tikrų problemų, kurios praverčia gyvenime.
Iš to galime suprasti absurdiškumą tų, kurie, kaip Jehovos liudytojai, tiki žinantys tikslų išgelbėtųjų skaičių: šimtas keturiasdešimt keturi tūkstančiai.
Šis skaičius, Apreiškimo knygoje (7, 4), turi tik simbolinę vertę (dvylika, Izraelio giminių skaičius, pakeltas kvadratu ir padaugintas iš tūkstančio) ir iškart paaiškintas:
„Štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (Apr 7, 9).
Čia nenurodomas išgelbėtųjų skaičius, tik pasakoma, kad tai bus „milžiniška minia“, kaip ir neužsimenama apie pasmerktųjų skaičių, tiktai pasakoma, kodėl jie neturi dalies Dangaus Karalystėje (Apr 21, 8; 22, 15).
Viešpats Jėzus yra vartai, pro kuriuos patenkama į Dievo Karalystę. Ir šie vartai visada atviri. Stengtis įeiti pro šiuos vartus, vadinasi, darytis panašiam į Jėzų. Jo dėka mes pažinome Dievo meilę, taip sakant, prisiartinome prie dieviškos Karalystės tikrovės.
Išganymas yra Dievo dovana, kurią jis dovanoja visiems žmonėms (1 Tim 2, 4). Tik ją priimti kartais kainuoja daug pastangų: atverti širdį ir ištiesti ranką. Tai sunki kova, nes širdis yra kieta (Ez 36, 26), o ranka – padžiūvusi (Lk 6, 6).
Dovana neatima iniciatyvos. Mes turime valios laisvę, galime rinktis. Šventojo Rašto ir Bažnyčios mokymas įspėja, kad žmogus atsakingai elgtųsi su savo laisve, atmindamas savo amžinąją dalį.
Tik tos laisvės dėka mes esame panašūs į Dievą, kuris nepavydi mums laimės, priešingai – kuria mūsų laimę ir nori, kad ir mes patys jo kūryboje dalyvautume, nes, pasak šv. Augustino († 430), „Dievas mus sukūrė be mūsų sutikimo, bet jis negali mūsų išgelbėti be mūsų pritarimo.“