Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui. Antai vienam Dvasia suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia – pažinimą, kitam – tikėjimą toje pačioje Dvasioje, kitam – gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, kitam – stebuklingus darbus, kitam – pranašavimą, kitam – dvasių atpažinimą, kitam – įvairių kalbų dovaną, kitam – kalbų aiškinimą. Ir visa tai veikia ta pati Dvasia, kuri dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka.
Kaip vienas kūnas turi daug narių, o visi nariai, nepaisant daugumo, sudaro vieną kūną, taip ir Kristus. Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. (1 Kor 12, 3b–13)
Sekminių iškilmė, kurią šiandien švenčiame, baigia Velykų liturginį laiką. Išties Velykų slėpinys – Kristaus kančia, mirtis, prisikėlimas ir įžengimas į dangų – randa savo išsipildymą Šventajai Dvasiai išsiliejant ant apaštalų, susirinkusių kartu su Marija, Viešpaties Motina, ir kitais mokiniais. Tam tikra prasme tai buvo Bažnyčios krikštas, krikštas Šventojoje Dvasioje (Apd 1, 5).
Jėzus, prieš mirdamas, pažadėjo savo mokiniams atsiųsti „kitą Globėją“ (Jn 14, 16), kai jo paties su jais nebebus. Kai Šventoji Dvasia buvo išlieta ant pirminės Bažnyčios mokinių, jie suprato, ką Jėzus turėjo mintyje. Jų tikėjimas tapo tikras ir džiugus ir jie gavo tam tikrų charizmų.
Charizmos (gr. „charis“ – malonė, meilės dovana, meilumas, palankumas) – tai Šventosios Dvasios dovanos, aprašytos Šventajame Rašte (1 Kor 12, 8–10): išgydymo dovana, stebuklingi darbai, pranašavimas, įvairių kalbų dovana, kalbų aiškinimas, išmintis, dvasių atpažinimas ir kt.
Prie jų priklauso ir septynios Šventosios Dvasios dovanos – tai ypatingos dovanos, įgalinančios vesti, tvarkyti, daryti artimo meilės darbus ir skelbti tikėjimą. Pirmoji dovana yra išmintis, padedanti atrasti, koks geras ir didis yra Viešpats, ir, kaip sako lotyniškas žodis „sapientia“, teikianti gyvenimui skonį, kad taptume „žemės druska“ (Mt 5, 13).
Paskui supratimo dovana, kad galėtume suvokti Dievo žodžio gelmę ir tikėjimo tiesą. Tada patarimo dovana, kuri veda mus į Dievo plano mūsų gyvenimui atradimą. Tvirtumo dovana teikia jėgų nugalėti blogio gundymus ir visada daryti gera, net jei tenka ir aukotis.
Po to eina pažinimo dovana, įgalinanti įžvelgti Dievo pėdsakus kūrinijoje, suprasti, kaip Dievas kalba visais laikais, taip pat ir man. Kita dovana – maldingumas išsaugo širdyje meilės liepsną Dievui ir artimui. Septintoji ir paskutinė dovana yra Dievo baimė, kad jaustume pagarbą Dievo valiai ir trokštume ją vykdyti.
Šiais Tikėjimo metais verta pabrėžti tikėjimo dovaną, kuri atveria vartus į visas kitas Šventosios Dvasios dovanas. „Nė vienas negali ištarti: ‘Jėzus yra Viešpats‘, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3). „Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: ‘Aba, Tėve!‘“ (Gal 4, 6).
Tuo įtikėti įmanoma tik veikiant Šventajai Dvasiai. Kad susivienytume su Kristumi, pirma turime būti Šventosios Dvasios paveikti. Tai ji mus pasitinka ir sužadina mūsų tikėjimą. Krikštu – pirmuoju tikėjimo sakramentu – Šventoji Dvasia Bažnyčioje mums kiekvienam sielos gilumoje asmeniškai suteikia gyvenimą, trykštantį iš Tėvo ir mums pasiūlytą Sūnuje.
„Krikštas mums suteikia malonę atgimti Dieve Tėve per jo Sūnų Šventojoje Dvasioje,“ – sako šv. Ireniejus Lionietis († apie 202). Šventoji Dvasia savo malone sužadina tikėjimą ir prikelia mus naujajam gyvenimui: pažinti vienintelį tikrąjį Dievą ir jo siųstąjį Jėzų – Mesiją (Jn 17, 3).
Vis dėlto Šventoji Dvasia iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų apreiškiama paskutinė. Šv. Grigalius Nazianzietis († 389) šią apreiškimo seką aiškina dieviškojo prisitaikymo pedagogika:
„Senasis Testamentas aiškiai skelbė Tėvą, o Sūnų – ne taip aiškiai. Naujasis atvirai apreiškė Sūnų ir leido nujausti Dvasios dievystę. Dabar Dvasia gyvena tarp mūsų ir mums vis aiškiau save atskleidžia. Iš tiesų nebūtų buvę išmintinga atvirai skelbti Sūnų, kol dar neišpažinta Tėvo dievystė, ir – vaizdžiai kalbant – apsunkinti papildomu Šventosios Dvasios krūviu, kol dar nepripažinta Sūnaus dievystė, idant [...] Trejybės šviesa vis skaidriau spindėtų apšviestiesiems, darantiems pažangą ir žengiantiems iš garbės į garbę.“
Tikėti į Šventąją Dvasią – tai išpažinti, kad ji yra vienas iš Švenčiausiosios Trejybės Asmenų, vienos prigimties su Tėvu ir Sūnumi, „su Tėvu ir Sūnumi garbinama ir šlovinama“ (Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolis). Šventoji Dvasia drauge su Tėvu ir Sūnumi nuo pat pradžios iki pabaigos įgyvendina mūsų išganymo planą.
Tačiau tik „paskutinėmis dienomis“ (Apd 2, 17), pradedant atperkančiu Sūnaus įsikūnijimu, ji kaip Asmuo buvo apreikšta ir padovanota, pažinta ir priimta. Dabar tas dieviškasis planas, kurį įvykdė Kristus, kaip naujosios kūrinijos Pirmgimis ir Galva, išlietos Dvasios dėka įgauna žmonijoje Bažnyčios, šventųjų bendravimo, nuodėmių atleidimo, kūno iš numirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo kontūrus.
„Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia“ (1 Kor 2, 11). Dvasia, kuri apreiškia Dievą, leidžia mums pažinti Kristų – gyvąjį jo Žodį, bet nieko nesako apie save. „Kalbėjusi per pranašus“ (Nikėjos–Konstantinopolio tikėjimo simbolis), ji mums leidžia išgirsti Tėvo žodį. Bet jos mes negirdime. Mes ją pažįstame iš to, kad ji mums apreiškia Žodį ir nuteikia priimti jį tikėjimu.
Tiesos Dvasia, kuri mums atveria Kristų, „nekalbės iš savęs“ (Jn 16, 13). Toks tikrai dieviškas santūrumas paaiškina, kodėl „pasaulis [Šventosios Dvasios] neįstengia priimti, nes jos nemato ir nepažįsta“, o tie, kurie tiki į Kristų, ją pažįsta, nes ji yra pas juos (Jn 14, 17).
Katalikų Bažnyčia, kaip apaštalų tikėjimu gyvenanti ir jį perduodanti bendruomenė, yra Šventosios Dvasios pažinimo vieta. Šventąją Dvasią pažįstame: jos įkvėptuose Raštuose (Biblijoje); Tradicijoje, kurios nesenstantys liudytojai tebėra Bažnyčios tėvai; Bažnyčios Magisteriume, kuriam ji talkina; sakramentų liturgijoje, kai per liturgijos žodžius ir simbolius Šventoji Dvasia mus suvienija su Kristumi; maldoje, kurioje ji mus užtaria; Bažnyčią ugdančiose charizmose ir tarnystėse; apaštalavimo ir misijų gyvenime; šventuosiuose, kuriais Dvasia apreiškia savo šventumą ir tęsia išganymo darbą.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.