Sekmadienio Evangelija. Visuotinis rūpestis

Anuo metu Jėzus kalbėjo:

„Aš esu gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę. Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko. Samdinys pabėga, nes jis samdinys, jam avys nerūpi.

Aš esu gerasis ganytojas: aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane, kaip mane pažįsta Tėvas ir aš pažįstu Tėvą. Už avis aš guldau savo gyvybę. Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas.

Tėvas myli mane, nes aš guldau savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau. Niekas neatima jos iš manęs, bet aš pats ją laisvai atiduodu. Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti; tokį priesaką aš esu gavęs iš savojo Tėvo“ (Jn 10, 11–18).

Gerasis ganytojas Jėzus gina ir pažįsta savo avis, bet visų pirma jis jas myli. Jo meilė avims, t. y. kiekvienam iš mūsų, jį nuveda iki kryžiaus mirties, nes tokia yra Tėvo valia: kad nė vienas nepražūtų (Jn 3, 16).

Kristaus meilė nedaro atrankos, ji apima visus. Pats Jėzus mums tai primena šio sekmadienio Evangelijos žodžiais: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas“ (Jn 10, 16).

Šie žodžiai liudija Jėzaus visuotinį rūpestį: jis – visų ganytojas, nori, kad Tėvo meilė pasiektų visus ir visi galėtų susitikti su Dievu. „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios?“ (Mt 18, 12).

Bažnyčia pašaukta skleisti šią Kristaus misiją. Be tų, kurie lanko mūsų bendruomenes, yra daugelis kitų, dauguma tai daro retai arba niekad. Bet ir jie yra Dievo vaikai. Tėvas visus paveda gerajam ganytojui Jėzui. Jėzus paaukojo gyvybę dėl visų (Jn 12, 32; Rom 8, 32).