Knygą sudaro Varšuvoje gimusio, kurį laiką Vilniuje gyvenusio ir dirbusio garsaus lenkų rašytojo J. I. Kraševskio (J. I. Kraszewski, 1812–1887) prisiminimai, dienoraščiai, romanų fragmentai, kuriuose, remiantis dokumentais ir istorine medžiaga, vaizduojama Lietuva, Vilnius ir vilniečiai nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pirmos pusės, kai jaunasis rašytojas atvyko į miestą studijuoti medicinos, o vėliau ir literatūros.
Įvairiu metu publikuotus tekstus sieja meilė Vilniui, domėjimasis miesto istorija, jo architektūra, legendomis, nepakartojama dvasia ir gyventojais.
Į Vilniaus gyvenimą čia mokęsis ir net už dalyvavimą prieš carinę valdžią nukreiptoje studentų veikloje persekiotas J. I. Kraševskis žvelgia įvairiais aspektais. Vilnius autoriui – tai gyvas miniatiūrinis pasaulėlis, nuolat besikeičiantis organizmas su savo džiaugsmais ir vargais, išminčiais ir kvailiais, amžinu šurmuliu, savotišku, tik jam būdingu, į jokį kitą miestą nepanašiu gyvenimo ritmu.
Vilnius ir jo istorijos traukia, užburia, kartais net gąsdina: „Viešpatie mano! Tiek amžių praėjo, kaip šis miestas stovi, didėja, žlunga, keičiasi, kaip kokia pasakos skrybėlė, o visada vis tas pats: styro gyvybės netekę praeities stuobriai ant kalvų ir slėniuose, filosofiškai žvelgiantys į naujas žmonių kartas.“
J. I. Kraševskis pasakoja apie Vilniaus bažnyčias ir didžiąsias religines šventes, tikinčiųjų procesijas, vargšus studentus ir vežėjus, miesto kavines, traktierius, savo paslaugas atvykėliams siūlančius kalifaktorius, palėpėse organizuojamus vaidinimus, tarp miesto gyventojų sklandžiusias paskalas, Vilniuje leidžiamus laikraščius ir knygynus, puikiuosius parkus bei prašmatnius dvarus. Viename skyriuje autorius užsimena ir apie savo suėmimą, pirmąsias kalinimo Vilniuje dienas.
Ne visada prisimename, kad daugybė seniai žinomų faktų apie Vilniaus istoriją mus pasiekė būtent iš Kraševskio kūrinių. Tad jei smalsu sužinoti, koks buvo Vilnius prieš kelis šimtus metų, šis albumas kaip tik jums.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Aušros vartai
Netoli Šv. Dvasios vienuolyno ir vietinei jurisdikai nepavaldžios miesto cerkvės, o iš kitos pusės – vos už varsnos nuo rusų pirklių svečių namų, Aštriajame miesto gale, buvo iškilę vieni iš penkerių miesto vartų, išmūryti Aleksandro laikais, kai totorių antpuolių baimė paskatino karalių, vaivadą, vyskupą Vaitiekų pasirūpinti miesto įtvirtinimu, apsaugant jį nuo laukinių pagonių įsiveržimų.
Tie vartai buvo pasišiaušę dantytais kyšuliais, su dviem bokšteliais, kuriuose lyg akys juodavo tuščios šaudymo angos, nes baimės metas praėjo, ir falkonetai vėl rūdijo miesto ginklinėje.
Sunkūs ąžuoliniai vartai, tirštai prikalinėti geležinių vinių, dar laikėsi atlapi ant galingų velkių, tankios geležinės grotos dengė vartų ertmę aukščiau jų.
Virš vartų nebuvo jokių gyvenamųjų patalpų, tik iš miesto pusės virš jų negiliai išduobtoje nišoje matėsi dažytomis langinėmis užveriamas Dievo Motinos paveikslas, prieš kurį blankiai spingsėjo lempa. Palei nišą buvo atsikišusi maža geležinė galerija, į kurią pamaldžius tikinčiuosius vedė siauručiai laiptai, prikabinti išorėje, ant pastato šono.
Jau tada Aušros vartuose buvusį paveikslą žmonės labai garbino, jie meldėsi jam dėl visų savo rūpesčių ir sielvartų. Prie paveikslo nebuvo altoriaus ir nišoje degė tik viena tikinčiųjų išlaikoma lempa, o siauroje galerijoje prieš paveikslą galėjo tilpti vos keli žmonės.
Kai stigdavo aukų, lempą prieš paveikslą magistratas degino savo lėšomis, laikydamas globėja ir patrone Dievo Motiną, kurios švelnus veidas virš gyventojų galvų, ant krūtinės sudėtos rankos tarsi glaudė prie savęs visus nelaimėlius ir verkė dėl visų jų sielvartų ir bėdų.
Pro ten einantys miestelėnai pagarbiai nusivoždavo kepures ir gobtuvus, o rusų pirkliai, stovintys savo svečių namų tarpduriuose, vaikė žydus, kurie artėdami prie Aušros vartų nenusiimdavo galvos apdangalų; tad žydas retai drįsdavo ten praeiti, nebent naktį.
Vartuose sėdėjo vartų prižiūrėtojas ir sargybinis, rinkęs iš važiuojančių į turgų valstiečių po grašį nuo vežimo arba akmenis, kuriais iš pradžių irgi mokėdavo už teisę įvažiuoti į miestą. Neretai po tuo Dievo Motinos paveikslu užvirdavo įnirtinga kova ir ginčai ar muštynės, kartais ant grindinio liedavosi kraujas ar krisdavo plaukų kuokštai, kai kada į tuos mūrus atsimušdavo ir girtų rėkavimai, ir įsisiautėjusių keiksmai. Bet Dievo Motina atleisdavo nusidėjėliams.
Kiek atokiau nuo vartų sėdėjo kelios prekeivės, vienos su šventenybėmis, o kitos su meduoliais. Pastarosios buvo vadinamos smagurininkėmis, nes jos išnešiodavo po miestą skanėstus pintinėse. O pirmosios pardavinėjo škaplierius, žiedus, kryželius, paveikslėlius ir t. t. Tai buvo vargšės moterys, kurios, gėdydamosi elgetauti, tokiu būdu dorai pelnė sau duoną kasdieninę.
O smagurininkės, dažniausiai priemiesčių moterys, vertėsi pardavinėdamos saldumynus, vaisius arba išnešiodamos juos po miestą, arba sėdėdamos ant išnuomotų taburečių už medinių stalų, ant kurių dubenyse ar moliniuose induose išdėliodavo skanumynus, meduolius, aguoninius pyragus, vaisius...
Žvilgsnis į miestą ir jo gyventojus
Kadaise Vilnius turėjo savo nepakartojamą, originalų, būdingą, išskirtinį veidą, kurį matydami šiandien labai džiaugtumėmės; bet ką darysi, kai dabar, kaip ir didžioji dalis miestų ir miestelių, kuriems ypatinga geografinė padėtis, savarankiški prekybiniai santykiai, svetimšalių antplūdis neteikia individualaus veido, jie panašūs į daugelį ir daugelį kitų, ir niekuo ypatingu neišsiskiria.
Naujoviški miestų papuošimai, pastatai, statiniai, keliai, tiltai ir t. t. visur beveik tokie patys kaip ir
pas mus, įvairių luomų gyventojai išore vieni į kitus supanašėja ir sudaro vieną bespalvę masę, tik senienos kiek išskiria miestus, o Vilnius iš daugybės senovės paminklų labai nedaug išsaugojo nepažeistų ir neperdarytų ar dėl būtino reikalo, ar dėl senienų vertės nesuvokimo. (...)
Beveik iš visų įvažiavimų pusių Vilnius atrodo neypatingai, o nuo Lydos vieškelio – ypač nenaudingai, nes, miestą nujausdami, jo nematome, kol pro miesto vartus neįvažiuojame.
Važiuoji, važiuoji, tau sako, kad miestas jau arti, velkiesi smėlėtu keliu liesais kuinais iš Jedlinos užvažiuojamųjų namų, kurie, nors turėta „podorožnaja“, paimti po didelių derybų su raštininku, nenorėjusiu juos duoti; jauti miestą pagal jo metafizinę atmosferą, atpažįsti jį pagal ubagus, sėdinčius pakelėje ir giedančius, kai pasirodo keliautojas, vakar pradėtas gadzinkas; atpažįsti pagal sutinkamas pastotes, jau aiškiai miestietiškas, jauti miestą čia pat prieš save, pakyli nuo pasostės nekantraudamas – nieko nesimato. O kai krenti atgal surūgęs ir piktas, pastebi prieš save užkardas. Dairaisi, miesto vis dar nėra. Juk jau į jį įvažiavai ir nežinai, kada įvažiavai, per kokį stebuklą jis tave apsupo.
Nuo Pohuliankos ir Trakų pusės leidžiantis nuo kalno bent visus tuos suspaustus apačioje tarp kalvų mūrus gali pastebėti ir suskaičiuoti bažnyčių bokštus, styrančius (atsiprašau už palyginimą) lyg pirštai iš suplyšusių pirštinių... Virš miesto vyrauja Trijų kryžių, Pilies ir Bekešo kalvos; jis apsuptas jų, suspaustas prie upių, slėnyje uždarytas. Šv. Jono bokštas, tas jėzuitų pastatytas kolosas, Augustinų, Šv. Onos bažnytėlės viršūnė ir daug kitų aukštyn šaunančių bažnyčių bokštų pasirodo virš susispietusių stogų. Nuo kalno žvelgiant į tą grūstį namų, pastatytų be jokio patrauklumo, vos įžiūrėsi ankštas gatves, besiskverbiančias lyg upeliai tarp uolų. Argi žvelgiant į tai galima patikėti, kad jau XVI amžiuje čia būta kalbų, ruoštasi tiesti gatves pagal virvę. Jau sakiau, kad Vilniaus veidas visiškai neoriginalus.
Seni namai net be charakterio ir originalumo; nauji namai gražūs, bet irgi be charakterio, tokių namų pilna visur, kur tik Viešpats nubaudė davęs mokytą architektą ir graviruotų pavyzdžių pastatų, vienodai tinkančių Stokholmui, Paryžiui, Londonui ir Vilniui, nes joks iš tų miestų nepiktina savo formomis, bet ir nestebina tinkamumu prie vietos, klimato, papročių. Dauguma Vilniaus gatvių netaisyklingos, ankštos ir tamsios, akligatviai dar ankštesni ir tamsesni. Tiems, kas būtinai trokšta originalumo, rekomenduojame siaurus žydų akligatvius, čia savitumų netrūksta.
Bažnyčių naujų lyg ir nėra, užtat senos kaip reikiant atnaujintos taip, kad į senas ir naujas nepanašios; joms būdingi tik (išskyrus dvi Bernardinų) bokštai, sunkūs, neskoningai papuošti gal XVII ir XVIII amžiuje. Ant kai kurių iš jų žydi mūriniuose vazonuose skardinės gėlės, pasodintos prieš šimtą metų; įsivaizduokite, kaip tai puošia! (...)
Apsirengę – kaip visur, ir žmonės – kaip visur; keli seniai su pilkais kapotais ir avikailių kepurėm, su lazdomis, ant šikšnelių kabančiomis ant rankų, kelios ponios su rožinėmis skrybėlaitėmis, keli jaunuoliai kiek munduruoti ir nosis užrietę, keli nuolankūs į vienuolyną skubantys kunigai, ritmingu žingsniu sargybon žengiantys kareiviai, gatvės prekeiviai su stiklainiais, lazdomis, skėčiais, šluotelėmis; bukinistai su apdriskusiomis knygomis po pažastimi, nuo Šv. Jono vandenį ąsotėliuose nešančios merginos, su dideliais auskarais ausyse, su dainele lūpose, prijuostėtos.
Tarp jų pėsčiomis einantis valdininkas, šaliai tarnaudamas pražilęs, su aptrintais kailinukais ar išblukusiu paltu. Ponia, paskui kurią tarnas su livrėja, kuri jo pirmtakui buvo taisyta, neša knygą arba šunelį, šešių arklių kinkinys su gerklingu izvožčiku iriasi. Bet miesto veidas kinta kas akimirką, kaip ir žmogaus veidas keičiantis metams, laikui, dienos valandai, ypatingoms aplinkybėms ir stebėjimo vietai. Vokiečių gatvėje, kur nuo XVII amžiaus kuriasi vien žydai su gelumbės parduotuvėmis, vekselinėmis ir pan., pilna žydų, vyrauja izraelietiškas pradas (naujos mokyklos stilius), pilna užsiėmusių, skubančių žmonių, dėl skubėjimo sandorius baigiančių gatvėje; vežikai stovi prie durų, girdisi besiderančių balsai ir garsūs gizelių kvietimai. Tai karalystė barzdų ir batų, tai pajausi pagal specifinį neapsakomą kvapą. (...)
Prie Žaliojo tilto tuščia. Tenai valstiečiai gausiai važiuoja į turgų, bet turgus trunka neilgai, ir vėl tylu. Čia gal daugiau miestiečių negu žydų, gyventojai tylūs, namai uždari, nesigirdi izraeliečių vaikų balsų nei puskariečių, kurios čia retai užklysta, dardėjimo. Vėlgi niekur nėra didesnio judėjimo negu Dominikonų, Trakų ir Vokiečių gatvėse. Čia gal tirščiausia moterų ir vyrų ant šaligatvių, daugiausia vežėjų puskariečių, kurios iš čia be paliovos kursuoja net iki Aušros vartų iki vėlyvos nakties. Prie Paplaujos ir Aštraus priemiesčio judėjimas vėl sumažėja. Iš ten, tiesa, atvyksta daugiausia keliautojų, bet juos vos įvažiavus praryja visada alkani žydų užvažiuojamieji namai, kur atvykėliai iš provincijos skubiai įsikuria, įsitikinę miesto viduje viešpataujančiu grėsmingu brangumu, dažniausiai užmokėdami už šlovinamą pigumą tuo, kad yra apvagiami arba išvažiuojant negailestingai apiplėšiami.
