Buvo įvairių sąmokslų
Štai vienas epizodas: Lietuvos kariuomenėje tarnavo karininkas Vaclovas Grigaliūnas Glovackis. Jis buvo aršus bolševikų priešas, kuris sau leido komunistuojančius asmenis nubausti netgi mirties bausme. Tai nepatiko Mykolo Sleževičiaus vyriausybei. Todėl Grigaliūnas Glovackis buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Tačiau jo kariai nemanė, kad tai teisingas sprendimas. 1919 metų gegužės 3 d. jie nužygiavo prie prezidentūros ir pareikalavo, kad Prezidentas Antanas Smetona paleistų jų vadą. Leidimo negavo, bet rankų nenuleido – nuėjo ir patys jį išlaisvino iš kalėjimo.
Antanas Smetona suprato, kad kariai to nebūtų išdrįsę padaryti, jei kas nors jų nebūtų sukurstę. Aiškinantis, išryškėjo sąmokslas, į kurį buvo įsipainioję ir vokiečiai, ir prancūzai, o pirmu smuiku vadovavo Gabrys – Paršaitis, Prancūzijoje mėgęs prisistatinėti grafu de Garliava. Kaip Smetonai prisipažino pats Grigaliūnas – Glovackis, Gabrys – Paršaitis jam sakęs: nuversk dabartinę valdžią – tada Lietuva kaip mat bus pripažinta, nes tai garantuoja prancūzų misijos narys, didelis paties Klemanso draugas. Šis epizodas tik parodo, kad ir tarp pačių lietuvių buvo įvairių nuomonių, kaip reikia įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. Nebuvo vengiama regzti įvairiausius sąmokslus, tačiau dar didesnis iššūkis laukė po metų…
Suėmė kariuomenės vadą
1920 m. vasario 22 d. apie 18 valandą kauniečiai išgirdo kalenant kulkosvaidžius, patrankų sviedinių sprogimus, iš Šančių taip pat pasigirdo šaudymai. Kas puola Kauną? Nauji priešai? Ne. Šį kartą prasidėjo Lietuvos kariuomenės maištas.
Lietuvos padėtis buvo sunki – ją supo priešų kariuomenė, su kuria teko rimtai kovoti. Negana to, užsienio šalių žvalgybos rengdavo sąmokslus, kurie turėjo nuversti Lietuvos vyriausybę. Ar ir šis sukilimas buvo sąmokslas prieš Lietuvą? Kodėl sukilo Lietuvos kariai? Ko jie siekė? Ir kaip ši istorija baigėsi?
Istoriko Česlovo Laurinavičiaus teigimu, Lietuvos kariuomenės raida nuo pat pradžių iki Seimo buvo labai komplikuota. Buvo įvairių tendencijų, maištingų, drastiškų. Būta tiek ir radikaliai nacionalistinės kairės pakraipos veikėjų, tiek ir prokomunistinės pakraipos atstovų. Įtampų buvo labai daug: valstybė kūrėsi karo aplinkybėmis, įtampos buvo neišvengiamos.
Vasario 22 diena Kaune buvo nerami. Rytą prie Soboro susibūrė kariai, kurie reiškė nepasitenkinimą. Kariuomenės vadas Pranas Liatukas žadėjo išspręsti problemas, tačiau tai kariškių neįtikino. Pasak istoriko Algio Povilo Kasperavičiaus, visame tame sambrūzdyje dalyvavo ir karininkai. Buvo iškelti reikalavimai pagerinti aprūpinimą ir suteikti kariams teisę balsuoti. Valdžia ramiai priėmė tuos reikalavimus.
Vėliau buvo gauta žinia, kad maištaujantys kariai iš Panemunės traukia į Kauną. Juos sustabdė ištikima Šančių įgula. Kariuomenės vadas Pranas Liatukas manė, kad viską dar galima išspręsti derybomis. Jis nuvyko pas maištaujančius karius, norėdamas juos įtikinti nesiimti ginklo. Tačiau šie jį areštavo ir uždarė į patalpą su kitais suimtais karininkais. Vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas buvo suimtas savo paties karių. Tapo aišku, kad šis reikalas yra labai rimtas.
Sušaudė amerikiečių karininką
Maištaujantys kariai galėjo nuversti trapią Lietuvos vyriausybę, o tada – jau nežinia, koks gali laukti Lietuvos likimas. Be to, iškilo klausimas, o kiek karių remia maištininkus? Sekė ilgos nerimo valandos. Dar grėsmingiau atrodė maištininkų atidengta ugnis, į kurią atsakė Šančių kariai. Aštuntą valandą vakaro Kaune buvo paskelbtas karo stovis – nei civiliai, nei kariškiai negalėjo pasirodyti mieste.
Per tą laiką Lietuvai ištikimiems karininkams pasisekė nustatyti, jog maištas yra lokalus, kitos kariuomenės dalys jo neremia. Todėl buvo nutarta, kad kitą dieną sukilėliai bus puolami. Vasario 23 d. 10 valandą majoras Čaplikas davė įsakymą pulti Panemunę. Štai kaip apie šį puolimą buvo vėliau rašyta raporte:
„Drąsia energinga ataka, apšaudant smarkiai kulkosvaidžių ugnimi, jau ir be to nupuolę dvasia ir mažai skaitlingi sukilėliai buvo ūmai nutildyti. Vieni išsislapstė, kiti išbėgiojo, kiti pasidavė. Artilerijos pulko ir atsargos bataliono kareivines įnirtę šančiečiai veik užėmė buožėmis mušdami papuolusius po akimi sukilėlius. Apie 11 valandą visa Panemunė jau buvo rankose ištikimos kariuomenės. Keliasdešimt sukilėlių buvo areštuota. Atakos laike keletas kareivių sužeista“.
Taip baigėsi vienas pavojingiausių Lietuvos karių sukilimų prieš savo vyriausybę. Įdomus dalykas – numalšinant šį sukilimą Lietuvos vyriausybei padėjo tuo metu Kaune buvę Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų karininkai. Vienas iš jų – amerikietis Haris – žuvo. Į jį sukilėliai paleido net 15 šūvių. Česlovo Laurinavičiaus teigimu, jis buvo vienas iš tų, kuris bandė tartis su sukilusiais kariškiais. Nepavyko derybos ir karininkas Haris buvo nušautas.
Rusų karininkų problema
Kokios buvo šio sukilimo priežastys? Tuo metu Lietuvos kariuomenės padėtis nebuvo pati geriausia. Daug ko trūko – ne tik ginklų, amunicijos, bet ir uniformų, netgi maisto. Dažnu atveju, pirmieji Lietuvos savanoriai – be uniformos, apsirengę kas kuo turi, tačiau akyse degė ryžtas. Visgi kai slegia nepritekliai, sunku ilgą laiką būti ryžtingam. 1920 metais pasitaikė labai šalta žiema, o kareivinės nebuvo šildomos, tad kariai ne tik kentė alkį, bet dar ir šaltį.
Be to, buvo dar viena problema – karininkai. Dalis jų buvo tarnavę caro kariuomenėje, iš jos atsinešė tos armijos papročius. Algio Povilo Kasperavičiaus teigimu, buvo daugybė karininkų iš Rusijos armijos, kurie lietuviškai nemokėjo, lietuviais savęs nelaikė. Kita vertus, Rusijos armijoje vyravo toks požiūris, kad brolybės tarp kareivių ir karininkų nebuvo.
Savanoris Juozas Vilutis, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje tais laikais, prisimena, jog karininkai buvo kavaleristai, labai puikūs, gerai atrodantys vyrai, kurie karius mokė tik kavalerijos rikiuotės ir nemokė nieko, kas reikalinga kovos laukui. Iš to nieko gero neišėjo. Iš husarų pulko, kuriame Vilutis tarnavo, keli kariai vienas po kito išbėgo pas lenkus.
Sukilėlių pavardės – ne lietuviškos
Žibalo į ugnį įpylė ir artėjantys rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Kariai galėjo būti renkami, tačiau negalėjo balsuoti. Tai kėlė didelį nepasitenkinimą.
Tad suprantamas karių pasipiktinimas dėl to, kad jiems buvo uždrausta balsuoti. Maištą sukėlę kariai reikalavo paleisti visus politinius kalinius, pasirašyti taikos sutartį su Sovietų Rusija bei pripažinti kareivių sudarytus pulkų ir kuopų komitetus. Šie reikalavimai labai panašūs į tuos, kuriuos keldavo bolševikai. Tad ar nebus jie prikišę rankos? Kas stovėjo už šio sukilimo? Česlovo Laurinavičiaus teigimu, sunku tai pasakyti. Nėra aiškios nuomonės, įsitvirtinusios istoriografijoje: vieni sako, kad čia komunistų darbas, o kiti neigia.
Paskutinis Lietuvos saugumo vadas Augustinas Povilaitis savo ataskaitoje apie rengtus sukilimus ir perversmus Nepriklausomoje Lietuvoje, rašė taip: „Sukilimo tikslas: nuversti Lietuvos valdžią, įvesti Sovietų santvarką ir panaikinti Lietuvos nepriklausomybę“.
Tuo metu bolševikai vykdė labai agresyvią propagandą. Netgi pirmosios kautynės ties Alytumi 1919 m. buvo nesėkmingos lietuviams ir todėl, kad čia pasidarbavo bolševikų propagandininkai, aiškinę, kad veltui kariai žūsta už ponus, tad dalis lietuvių išties perėjo į bolševikų pusę.
Dar viena įdomi detalė atsiskleis, kai atsakysime į klausimą, o kas vadovavo šiam sukilimui? Algio Povilo Kasperavičiaus teigimu, kariai ruošėsi žygiuoti į Kauną, bet tai buvo visiškai stichiškas sukilimas. Vadovavo tie, kurie kilę iš Rusijos – gal tikėjosi, kad pavyks taip iškilti. Bolševikų Rusijoje taip nekart buvo. Česlovas Laurinavičius teigia, jog jei pažiūrėsime tuometinę spaudą, ji informavo, kad čia ne lietuviai sukilo. Ir pateikė didelį sąrašą pavardžių, kurios labai aiškiai nebuvo lietuviškos…
Komunistai neigė organizavę sukilimą
Tad labai galimas dalykas, kad taip buvo siekiama pakirsti jaunos valstybės pamatus. Tiesa, patys komunistai neigė savo dalyvavimą. Algio Povilo Kasperavičiaus nuomone, vienu metu vėliau buvo aiškinama, kad čia pakilta už Sovietų valdžią kovoti, bet to nebuvo… Sovietmečiu buvo rašyta, kad tai komunistai veikė tarp Panemunės sukilėlių, tuo tarpu, patys Lietuvos komunistų veikėjai, tokie kaip Kapsukas, rašė, kad čia komunistai nieko bendro neturėjo.
Tiesa, viskuo tikėti, ką rašė komunistai, tikrai negalime. Tad šiuo atveju negalime atmesti jų įsikišimo.
Grėsmės Lietuvai nesibaigė
O kaip baigėsi šio sukilimo dalyviams? Vyko teismas. Šį kartą jis nebuvo toks gailestingas, kaip POW sąmokslo atveju. Istorikų teigimu, keturi sukilimo vadai buvo nuteisti mirti. Nemažai buvo įkalinti – tiesa, jų bausmę sušvelnino Steigiamojo Seimo paskelbta amnestija. Tuo tarpu, keturi pagrindiniai sukilimo vadai išties buvo sušaudyti.
Ką šio maišto numalšinimas parodė? Ką jis bylojo apie mūsų jauną valstybę? Istorikų teigimu, Panemunės maištas tik parodė ką Lietuvai teko pergyventi kelyje į Steigiamąjį Seimą.
Įdomus faktas – vienas iš labiausiai prisidėjusių prie sukilimo numalšinimo karininkų buvo Konstantinas Klesčinskis. Tuo metu jis padėjo nuslopinti pavojingą maištą, tačiau vėliau, 1927 m. jis pats buvo demaskuotas kaip bolševikų šnipas, sovietams perdavinėjantis informaciją.
Istorikės Sigitos Černevičiūtės teigimu, Kleščinskio žmonai mirus, jo sūnus liko Sovietų Sąjungoje, nebuvo kam vaiko prižiūrėti. Kleščinskis nuėjo į SSRS pasiuntinybę, prašydamas leidimo pervežti sūnų į Lietuvą. Generolui pasakė palaukti savaitę. Po savaitės jam pasiūlė perduoti informaciją apie politines partijas Sovietų Sąjungos atstovybei. Kleščinskiui pažadėta finansinė pagalba bei sūnaus išleidimas. Generolas sutiko, pradėjo teikti sovietams informaciją, kol vienąkart per reidą buvo suimtas savo namuose.
Tolesnis šio generolo–šnipo likimas buvo tragiškas: jis buvo nuteistas mirties bausme ir 1927 m. birželį sušaudytas. Taigi, toks pavyzdys rodytų, kad išorės ir vidaus grėsmės jaunai Lietuvos valstybei išliko aktualios ir vėlesniais Nepriklausomybės metais.