Knygoje vaizdingai, tačiau kartu kritiškai, dažnai ironiškai aprašomas ir šių dienų Rytų pasaulis, kupinas dramatiškų permainų ir prieštarų. Kad ir pastebi, kaip komunistinės Kinijos žmonių kasdienybę vis dar persmelkę senieji prietarai bei jų metamorfozės, paveiktos šiuolaikinių madų, net technologijų. Visa tai gali padėti geriau suprasti tarp tūkstantmetės praeities ir skaitmeninės dabarties stovinčios ir sparčiai savo galią tarptautinėje politikoje bei ekonomikoje auginančios didžiosios Rytų drakonės išskirtinumą.
Ypatingos datos, tiksliau, lapkričio 11-osios, kinų vadinamos dvigubu vienuoliktuku, proga kviečiame paskaityti šioje knygoje paskelbto G. Juocevičiūtės pasakojimo „Žodžių ir skaičių magija, arba fú ir 88“ ištraukų:
***
2012 metais pasirodė jauno čekų režisieriaus Roberto Hlozo trumpametražis filmas „Skaičiai“, kurtas Pietų Korėjoje. Ten susipažįsta vaikinas ir mergina, supratę, jog jie abu ypatingi tuo, kad virš žmonių galvų regi tai, ko kiti nemato, – skaičius. Paaiškėja, kad tam tikrų poelgių skaičius. Mes, europiečiai, irgi galime įsivaizduoti rytiečius kaip tuos personažus, gyvenančius simbolinių skaitmenų ir garsų knibždėlyne, tik prasmės jų šiek tiek kitokios nei tame keistame filme.
Rytų Azijos gyventojai įpratę prie formulių ir įvairių ženklų kombinacijų. Jų raštas sudėtas ne iš raidžių, kurios pačios savaime bevertės, o iš vaizdines asociacijas keliančių ir atskiras reikšmes turinčių hieroglifų. Todėl rytiečiams artimi simboliai bei struktūruotas pasaulio matymas. Jie yra tarsi vaikščiojantys kalkuliatoriai. Ne veltui rytiečių – ne tik kinų – pasiekimai informacinių technologijų, skaitmenos srityse, apskritai tiksliuosiuose moksluose, versluose – tiesiog fantastiški.
Ypatingas Kinijos žmonių poreikis kalkuliuoti, viską apibrėžti konkrečiais ryšiais, susluoksniuoti arba graduoti įsismelkė į daosines, tarpusavy persiklojusias gamtos ir kosmoso dėsnių pažinimo šakas: astrologiją, ateities prognozių sistemas, mediciną, geomantiką, vėliau – ir į konfucinį etiketą, taip pat – su tomis sritimis susipynusį arba nuo jų atskilusį, jau ne visai racionalų ir nebūtinai labai mokslišką tikėjimą homonimais ir homofonais kaip tam tikrais likimo pranašais ar net lėmėjais.
Tiesą sakant, neteko sutikti tokios kitos tautos kaip kinų, kuri visa kur – ir kasdieniame gyvenime, ir versle, ir net politikoje – būtų taip nuoširdžiai ir stipriai prisirišusi prie prietarų, o šie – prie fonetinių garsų ir skaičių.
Atskirai po vieną arba tam tikri jų deriniai turi nekintamas prasmes. Vieni privilioja sėkmę ir pinigus, kiti, atvirkščiai, prišaukia bėdas ir gedulą, kai kurie įgyja galios poroje ar dėlionėje su kitomis kalbos dalimis arba skaičiais (…).
***
Iš visų kiniškų progų bene labiausiai išsiskiria metų pabaigos link artėjanti dvigubų vienuoliktukų data. Pastarajai mėnulio fazės įtakos nedaro, ji parinkta pagal Grigaliaus kalendorių tik dėl įspūdingo skaitmenų derinio su aliuzija į vienišius. Tad šiose dviejų vienetų porose nereikėtų ieškoti pakastų astrologinių, dvasinių ar medicininių prasmių. Be to, tai nėra visuotinė šventė, ši data svarbesnė jaunimui.
Paplitusi istorija, esą šventę, skirtą pagerbti vienišiems jaunuoliams, dar 1993 metais sugalvojo be merginų nuobodžiavę keli Nankino universiteto studentai. Valdžiai jų idėja pasirodė visai priimtina. Ne šiaip sau.
Šiuo metu Kinijoje vyrų yra beveik šimtu milijonų daugiau nei moterų. Tokia stipriosios lyties atstovų persvara – prieš natūralų populiacijos augimą nukreiptos vieno vaiko politikos pasekmė. Moterys, neturėdamos galimybių gimdyti didesnio skaičiaus vaikų, dažniau nutraukdavo įsčiose užsimezgusią gyvybę, sužinojusios, kad laukiasi dukrelės, nes gyvenime su mergaitėmis – daugiau vargo. Taigi, vienturčiai užaugo, ir pačiame jėgų žydėjime jiems gresia likti be poros, o lapkričio 11-oji Kinijoje tapo savotiškos paguodos ir rusenančios vilties rasti antrąją pusę diena.
Taip jau susiklostė visai naujas paprotys per dvigubus vienuoliktukus vaikinams ir merginoms eiti į aklus pasimatymus, karaokės vakarėlius, kino teatrus, apsišopinti ir, žinoma, gerai pavalgyti. Į vartotojiškumo bakchanalijas įsitraukusioje, sparčiai turtingėjančioje kinų visuomenėje viengungių diena buvo taip sėkmingai socializuota ir komercializuota, kad tapo, jei ne pačia pelningiausia, tai viena iš pelningiausių KLR švenčių.
„Vidurio valstybėje“ ji, pirkimų pamišimu artima amerikiečių Juodajam penktadieniui, paprastai muša pardavimų rekordus, prekybos centrai, siūlantys geras nuolaidas, pergrūsti, „Alibaba“ klesti – kad tik online parduotuvės neužlūžtų nuo užsakymų gausos. Ir štai, paradoksas: būtent per vienišių dieną Kinijoje vestuvės keliamos dažniau lyginant su kitomis datomis. Ypač daug jų buvo švenčiama 2011 metų lapkričio 11 dieną. Vis ta skaičių hipnozė...
Moderniaisiais laikais ji iš inercijos persikėlė į tokias plotmes, kur magijos – nė menkiausio šešėlio, mitų – nė užuominų. Net ir šventėmis nekvepia. Vien tik manipuliacijos plikų skaičių ir žodžių sutapimais. Vienas pavyzdžių – skandalingas ir gan mįslingas, per Kultūrinės revoliucijos karštinę užsimezgęs „Projektas 571“.
Toks kodinis pavadinimas buvo suteiktas anuomet antro pagal svarbą ir įtaką KLR žmogaus po pirmininko Mao Dzedongo, gynybos ministro, maršalo Lin Biao arba jo artimos aplinkos planui nuversti ir gal net nužudyti „didįjį vairininką“.
571 kiniškai tariama beveik taip pat kaip „ginkluotas sukilimas“ – wǔ qǐ yì. Tik paties sąmokslo pėdsakai neaiškūs: gal vis dėlto ne draugas Lin Biao, o jo sūnus Lin Liguo organizavo perversmą ir pasikėsinimą į vadą? Galiausiai Lin šeima vyniojosi į Sovietų Sąjungą, kur turėjo gerų ryšių, tačiau pakeliui, virš Mongolijos stepių, lėktuvas sudužo, ir visi mįslingomis aplinkybėmis žuvo.
Skaitmenos eroje skaičių simbolika įsitvirtino ir internete. Kinų jaunuoliai įpratę susirašinėdami hieroglifus ar pinjino raides paversti skaitmenimis. Neformalioje kalboje socialiniuose tinkluose ir čatuose jie vartoja ir tradicinius prietaringus skaičius, ir naujadarus. Antai, kai žmogus rašo 53 (sakytų wŭ sān), jis turi omeny savo gyvenimą – wǒ shēng.
Na, ir kaip gyvenimas be frazės „Aš tave myliu“ – wǒ ài nĭ? Nebūtina to išreikšti širdučių ikonėlėmis, užtenka parašyti 520 arba 521, nes skamba taip: wŭ èr líng ir wŭ èr yī. Ir emocijas, jaustukus patogu pavaizduoti skaitmenimis – iškart tampa aišku, kaip žmogus jaučiasi. Pavyzdžiui, 555 (wŭ wŭ wŭ) yra ne kas kita, o „wuuuu...“, taigi, reiškia raudas, ašaras.
Radus tekste 666, tikrai nereikia išsigąsti, atvirkščiai – 666 (liù liù liù) skamba beveik kaip niú niú niú. Ne, ne kaip triskart „jautis“, o kaip „puiku, nuostabu“, kai norima pasidžiaugti, kad kas nors padarė kažką labai gera.
Vis dažniau žmonės, norėdami padėkoti, klaviatūra surenka tik du ženklus – 3Q. Pagal tarimą išeina pusiau kiniškas, pusiau angliškas „ačiū“ hibridas – sānq. O atsisveikinimui interneto slango kalba galima parašyti 88, įsivaizduojant, kad tai yra ne bā bā, o bye bye...