Knygos „Mosadas. Svarbiausios Izraelio slaptosios žvalgybos misijos“ autoriai M. Bar-Zoharas ir N. Mishalas pasakoja apie pačias svarbiausias Izraelio žvalgybos ir specialiųjų užduočių tarnybos Mosado operacijas.
Šaltojo karo metais blogiausia, kas galėjo nutikti agentui, sugautam Vakaruose ar komunistiniame bloke, – būti apkeistam į kitą agentą ant šalto ir ūkanoto tilto Berlyne. Rusas ar amerikietis, britas ar rytų vokietis agentas visada žinojo, kad yra kas išgelbės jį iš sunkios padėties, tačiau vieniši Mosado kariai neturėjo mainų galimybės – už drąsą jie mokėjo gyvybe.
Šioje knygoje pasakojama apie svarbiausias Mosado misijas, tokias kaip nacių nusikaltėlio, už „žydų klausimo“ sprendimą tiesiogiai atsakingo SS oberštumbanfiurerio A. Eichmanno sulaikymas 1960 m. Argentinoje, ir drąsiausius herojus, atskleidžiamos klaidos ir nesėkmės, ne kartą metusios šešėlį šios tarnybos įvaizdžiui, sudrebinusios ją iš esmės.
Garsiausios Mosado operacijos vėliau ekranizuotos daugybėje vaidybinių ir dokumentinių filmų. Vienas žinomesnių – 2018 m. JAV sukurta drama „Operation Finale“, kuriame Izraelio agentų pagauto A. Eichmanno vaidmenį atlieka britų aktorius B. Kingsley‘us – „Oskaro“, „Auksinio gaublio“, „Grammy“ bei kitų garbingų premijų laureatas.
Izraelio prezidentas Shimonas Peresas knygą „Mosadas. Svarbiausios Izraelio slaptosios žvalgybos misijos“ apibūdino taip: „Šioje knygoje rašoma apie žinomus ir nežinomus dalykus. Slapta Izraelio galia tokia pat grėsminga, kaip ir matoma karinė galia.“
Knygos ištrauka:
2011 metų liepos 23-iąją pusę penktos vakaro du ginkluoti vyrai su motociklais išniro Bani Hašemo gatvėje Pietų Teherane, iš po odinių striukių išsitraukė automatus ir nušovė vyrą, žengiantį pro savo namų duris. Po nužudymo (daug anksčiau, nei atvyko policija) jie dingo. Auka buvo Darioushas Rezaei Najadas, trisdešimt penkerių fizikos profesorius, svarbi figūra Irano slaptojoje branduolinių ginklų programoje. Jis buvo atsakingas už elektroninių laikrodžių, reikalingų branduolinei galvutei aktyvuoti, kūrimą.
Rezaei Najadas nebuvo pirmasis iranietis mokslininkas, pastaruoju metu sulaukęs žiaurios gyvenimo pabaigos. Oficialiai Iranas vystė branduolines technologijas taikiems tikslams ir deklaravo, kad Bušehro reaktorius, padedant rusams įrengtas svarbus energijos šaltinis, buvo jų gerų ketinimų įrodymas. Vis dėlto, be Bušehro reaktoriaus, buvo atrasti ir kiti nelegalūs branduoliniai įrenginiai, visi akylai saugomi ir, galima sakyti, nepasiekiami.
Su laiku Iranui teko pripažinti keleto iš šių centrų buvimą, nors ir buvo neigiamų įtarimų dėl ginklų kūrimo. Tuo metu Vakarų žvalgybos tarnybos ir vietinės pogrindinės organizacijos buvo paviešinusios keletą svarbių Irano universitetų mokslininkų, kurie buvo slapta pasamdyti pirmosios Irano atominės bombos kūrimui. Irane vadinamosios „nežinomos grupės“ vykdė brutalų karą, siekdamos sustabdyti slaptą branduolinių ginklų programą.
2010 metų lapkričio 29-ąją 7 val. 45 min. šiaurinėje Teherano dalyje iš už automobilio, priklausiusio daktarui Majidui Shahriyariui, mokslinės Irano branduolinio projekto dalies vadui, išniro motociklas. Lenkdamas automobilį šalmą dėvintis motociklininkas pritvirtino įrenginį prie mašinos galinio stiklo. Po keleto sekundžių įrenginys sprogo, užmušdamas keturiasdešimt penkerių fiziką ir sužeisdamas jo žmoną.
Tuo pačiu metu Ataši gatvėje pietinėje Teherano dalyje kitas motociklininkas padarė lygiai tą patį su automobiliu „Peugeot 206“, priklausiusiu daktarui Fereydounui Abassi-Davaniui, kitam svarbiam branduolinės srities mokslininkui. Sprogimas sužalojo Abassi-Davanį ir jo žmoną.
Irano vyriausybė tučtuojau dūrė pirštu į Mosadą. Vaidmenys, kuriuos šiedu mokslininkai atliko Irano atominių ginklų projekte, buvo slapti, tačiau šio projekto vadovas Ali Akbaras Salehis teigė, kad ataka pavertė Shahriyarį kankiniu ir iš jo komandos atėmė „brangiausią gėlę“.
Prezidentas Ahmadinejadas šias dvi aukas taip pat įvertino išradingu būdu: kai tik Abassi-Davanis atsigavo nuo sužeidimų, Ahmadinejadas paskyrė jį Irano viceprezidentu.
Asmenys, įvykdę užpuolimus, nebuvo rasti.
2010 metų sausio 12-ąją 7 val. 50 min. profesorius Masoudas Ali Mohammadis išėjo iš savo namų Šariačio gatvėje Gheytarihės rajone šiauriniame Teherane. Jis vyko į savo laboratoriją Sharif technikos universitete. Jam bandant atrakinti automobilį, ramią kaimynystę sudrebino didžiulis sprogimas.
Apsaugos pajėgos, atskubėjusios į įvykio vietą, rado sprogimo suplėšytą Mohammadžio automobilį ir į skutelius sudraskytą jo paties kūną. Jis buvo nužudytas sprogstamuoju užtaisu, paslėptu šalia automobilio pastatytame motocikle. Irano žiniasklaida tvirtino, kad nužudymą įvykdė Mosado agentai. Prezidentas Ahmadinejadas teigė, kad „nužudymas primena sionistinius metodus“.
Penkiasdešimtmetis profesorius Mohammadis buvo kvantinės fizikos profesorius ir patarėjas Irano branduolinių ginklų programoje. Europos žiniasklaidos priemonės pranešė, kad jis buvo Revoliucijos gvardijos, provyriausybinės paralelinės armijos narys. Bet Mohammadžio gyvenimas, kaip ir mirtis, buvo apgaubtas šešėlių. Keletas draugų tvirtino jį buvus įtrauktą tik į teorinius tyrimus ir niekada į karinius projektus; kai kas teigė, kad jis palaikė disidentinius judėjimus ir dalyvavo antivyriausybiniuose protestuose.
Vis dėlto paaiškėjo, kad apie pusę jo laidotuvių dalyvių buvo iš Revoliucijos gvardijos. Karstą nešė Revoliucijos gvardijos karininkai. Paskesni tyrimai galų gale patvirtino, kad Mohammadis iš tikrųjų buvo įsitraukęs į Irano branduolinį projektą.
2007 metų sausį daktaras Ardashiras Hosseinpouras, kaip manoma, Mosado agentų buvo nunuodytas radioaktyviais nuodais. Žinios apie nužudymą pasirodė Londono „Sunday Times“, kur buvo cituojama Teksase esančios strategijos ir žvalgybos ekspertų grupės informacija.
Irano pareigūnai išjuokė šį pranešimą teigdami, kad Mosadas niekada negalėtų įvykdyti tokios operacijos Irano viduje ir kad profesorius Hosseinpouras užduso nuo dūmų per jo namuose kilusį gaisrą.
Jie taip pat primygtinai tvirtino, kad keturiasdešimt ketverių profesorius buvo tiesiog garsus elektromagnetizmo ekspertas ir jokiais būdais nebuvo įtrauktas į Irano branduolinius projektus.
Tačiau buvo atskleista, kad Hosseinpouras dirbo slaptame Isfahano komplekse, kur urano žaliava buvo paverčiama dujomis. Šios dujos buvo naudojamos uranui sodrinti centrifugų grandinėse („kaskadose“) toliau esančioje gerai įtvirtintoje požeminėje Natanzo gamykloje. 2006 metais Hosseinpourui buvo įteiktas aukščiausias Irano apdovanojimas už pasiekimus mokslo ir technologijų srityje, o dvejais metais anksčiau – šalies aukščiausio laipsnio apdovanojimas už karinius tyrimus.
Irano branduolinės energetikos mokslininkų nužudymai buvo tik daug didesnio karo pradžia. Pasak Londono „Daily Telegraph“, Dagano Mosadas sutelkė dvigubų agentų, smogiamųjų būrių, sabotažo, fasadinių įmonių pajėgas ir nukreipė jas metų metus tęsti slaptas operacijas prieš Irano branduolinių ginklų programą.
„Stratfor“ analizės direktorė Reva Bhalla, cituojama, teigusi: „Bendradarbiaudami su Jungtinėmis Valstijomis izraeliečiai slaptose operacijose susikoncentravo tiek į pagrindinių žmogiškųjų išteklių, dalyvaujančių branduolinėje programoje, eliminavimą, tiek į diversijų prieš Irano tiekimo grandinę vykdymą.“
Ji tvirtino, kad Izraelis panaudojo panašią taktiką Irake 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai Mosadas nužudė tris Irako branduolinės srities mokslininkus, taip sutrukdydamas baigti atomino reaktoriaus „Osiraq“ netoli Bagdado statybos darbus.
Savo tikslingu karu prieš Irano branduolinę programą Dagano Mosadas efektyviai užvilkino Irano branduolinės bombos sukūrimą tiek ilgai, kiek tik įmanoma, tuo užkirsdamas kelią didžiausiai grėsmei Izraelio egzistavimui nuo pat jo įkūrimo – Ahmadinejado grasinimams sunaikinti Izraelį. Tačiau šios mažos pergalės negalėjo kompensuoti didžiausios nesėkmės Mosado istorijoje – nesugebėjimo atskleisti, kad Iranas nuo pat pradžių vykdė slaptą branduolinį projektą.
Jau kelinti metai Iranas telkė savo branduolinę galią – ir Izraelis to nežinojo. Iranas investavo milžiniškas lėšas, samdė mokslininkus, statė slaptas bazes, vykdė sudėtingus bandymus – ir Izraelis to nenujautė. Nuo to momento, kai valdant Khomeiniui Iranas nusprendė telkti branduolinę galią, prasidėjo apgavystės, išsisukinėjimai, karinės klastos, kurie apkvailino Vakarų slaptąsias tarnybas, tarp jų ir Mosadą.
Irano šachas Reza Pahlavis pradėjo dviejų branduolinių reaktorių statybą tiek dėl taikių, tiek dėl karinių tikslų. Šacho projektas, pradėtas 1970-aisiais, nesukėlė jokio aliarmo Izraelyje; tuo metu Izraelis buvo artimas Irano sąjungininkas. 1977 metais generolas Ezeris Weizmanas, Izraelio gynybos ministras, Tel Avive Gynybos ministerijoje priėmė už Irano kariuomenės modernizavimą atsakingą generolą Hasaną Toufanianą.
Kaip sąjungininkas Izraelis tiekė Iranui modernią karinę įrangą. Pagal jų konfidencialaus susitikimo protokolą Weizmanas pasiūlė tiekti Iranui naujausias raketas „žemė–žemė“, o ministerijos generalinis direktorius dr. Pinhasas Zusmanas nutebino Toufanianą pasakydamas, kad Izraelio raketos gali būti pritaikytos nešti branduolines galvutes.
Bet prieš tai, kai pareigūnai galėjo imtis savo planų, Irano revoliucija pakeitė izraeliečių ir iraniečių tarpusavio santykius. Revoliucinė islamo vyriausybė sutriuškino šacho rėmėjus ir atsisuko prieš Izraelį. Ligotas šachas pabėgo iš šalies, kai ji pateko į ajatolos Khomeinio ir jam lojalių mulų rankas.
Khomeinis iš karto nutraukė branduolinį projektą, nes laikė jį „antiislamišku“. Reaktorių statyba buvo sustabdyta ir jų įranga išmontuota. Bet 1980-aisiais kilo kruvinas karas tarp Irako ir Irano. Saddamas Husseinas panaudojo prieš iraniečius nuodingąsias dujas. Nekenčiamiausio priešininko įvykdytas nekonvencinių ginklų panaudojimas privertė ajatolas permąstyti savo politiką.
Net prieš Khomeinio mirtį jo sosto įpėdinis Ali Khameneiʼus nurodė kariuomenei kurti naujus ginklus – biologinius, cheminius ir branduolinius – kovai prieš masinio naikinimo ginklus, Irako panaudotus prieš Iraną. Netrukus pasipūtę religiniai lyderiai iš savo sakyklų kvietė atmesti draudimą naudoti „antiislamiškus“ ginklus.
Pavienės žinios apie Irano pastangas pradėjo plisti 9-ojo dešimtmečio viduryje. Kartu su Sovietų Sąjungos žlugimu 1989-aisiais Europą apskriejo kalbos apie Irano bandymus nusipirkti branduolinių bombų ir galvučių iš buvusių sovietinės karinės struktūros ten nebedirbančių pareigūnų bei nuskurdusių mokslininkų.
Vakarų spauda su dramatiškomis detalėmis aprašė, kaip iš namų dingsta Rusijos mokslininkai ir generolai, greičiausiai užverbuoti iraniečių. Lakios vaizduotės žurnalistai rašė apie rytų krytimi iš Europos skubančius užplombuotus sunkvežimius, išvengiančius pasienio kontrolės, kad pasiektų Vidurinius Rytus. Šaltiniai Teherane, Maskvoje ir Pekine atskleidė, kad Iranas yra pasirašęs sutartį su Rusija dėl atominio reaktoriaus statymo Bušhere, Persijos įlankos pakrantėje, ir kitą susitarimą su Kinija dėl dviejų mažesnių reaktorių statybos.
Sukilę ant kojų Jungtinės Valstijos ir Izraelis pasiuntė specialiųjų agentų komandas per Europą medžioti sovietinių bombų, parduotų Iranui, ir užverbuotų mokslininkų. Jie grįžo nieko nepešę. JAV darė didžiulį spaudimą Rusijai ir Kinijai, kad šios atšauktų savo susitarimus su Iranu. Kinija atsitraukė ir atšaukė susitarimą. Rusija nusprendė tęsti, bet atidėliojo vykdymą. Reaktoriaus statybos truko daugiau kaip dvidešimt metų, o jo naudojimą griežtai ribojo rusų ir tarptautiniai reikalavimai.
Bet Izraelis ir Jungtinės Valstijos buvo priversti išplėsti paieškas, kai santykiai atšalo. Tiek Mosado, tiek CŽV vadovai nesugebėjo suprasti, kad rusų ir kinų reaktoriai buvo tiesiog dėmesio atitraukimas, dūmų uždanga „pasaulio geriausioms žvalgybos tarnyboms“. Iranas vogčiomis ėmėsi didžiulio projekto, siekdamas paversti jį savo branduoline galia.