Ištrauka iš laidos:
Vienas iš pastarųjų vajų ir įsijautrinimų pasibaigė reforma. Liūdnai pavadinta Matuko vardu. Visi prisiekinėjo, kad daugiau tokių nelaimių nebebus. Kas iš tiesų yra Matuko reforma?
Pirma – atliktas vaikų teisių apsaugos sistemos centralizavimas ir pagaliau suvienodinta tvarka. Sunkiai suprantama, bet iki šiol pavojus vaikui Ukmergėje ir Varėnoje galėjo skirtis. Tarsi tai priklausytų nuo geografinės platumos – kuo šiauriau, tuo elgiesi atšiauriau.
Vaiko teisių apsauga rūpindavosi kiekviena savivaldybė atskirai, o sprendimą dėl laikinos globos priimdavo administracijos direktorius.
Kauno įvykių įaudrinti aktyvistai su pasibaisėjimu skelbia statistiką, kad vos per kelis mėnesius po įstatymo įsigaliojimo iš tėvų buvo paimta virš tūkstančio vaikų. Bet čia tik vieni taip teigia. Kiti sako kad 1600. Bet čia tik kiti. Treti įsibėgėja ir sako, kad 2000. Žodžiu, vaiko teisių tarnyboje prasidėjo akcija JAMAM.
Kukuraitis ramina. Išties paimtų vaikų skaičiai net sumažėjo – tiesiog anksčiau nebuvo vieningos statistikos. 60 savivaldybių – 60 tvarkų. Taip išeina, kad niekas nežinojo, kas realiai vyksta Lietuvoje. Gaunasi toks mušamųjų orkestras, tik be dirigento.
Dabar standartai suvienodinti. Vaiko teisių apsaugos specialistai vertina konkrečias grėsmių apraše įvardintas aplinkybes, sprendimą dėl vaiko paėmimo visuomet priima teisėjas.
Iki įstatymo įsigaliojimo tokio aprašo visiškai nebuvo. Grėsmes savivaldybių specialistai nustatinėjo savo nuožiūra.
Antra – sutvarkyti įvairūs terminai. Per kiek laiko sureaguoti, jei vienokia grėsmė. Per kiek laiko sureaguoti, jei kitokia. Ir tarnybos pagaliau reaguoja visą parą, nes anksčiau vaikų teisės buvo saugomos tik darbo dienomis nuo 9 ryto iki 5 vakaro.
Čia ne pokštas. Specialistams yra tekę susidurti su atvejais, kai tėvai laukdavo darbo dienos pabaigos, kad galėtų ramiai gerti uždarę vaikus į spintą – juk vaikų teisės jau tikrai nebeatvažiuos. Lyg filme “Nuo sutemų iki aušros”, kai saulei nusileidus visi virsta vampyrais. Tai čia tikruosius veidus parodydavo tarnyboms baigus darbą.
Bet trečia ir turbūt svarbiausia reformos dalis – turėtų atsirasti daug daugiau pagalbos šeimoms. Ir nebūtinai tik tada, kai jau iškyla reali grėsmė vaikui. Šeimos nėra tik stebimos – jos nepaliekamos likimo valiai, su jomis dirbama.
Iki šiol realios pagalbos sulaukti galėjo tik “socialinės rizikos šeimos”. Dabar šio termino naujajame įstatyme nebeliko. Ir labai gerai, nes seniai laikas pripažinti – ne tik čia vaikas gali būti mėlynas. Ir ne dėl to, kad Smurfai jam patinka.
Pirmą kartą parašyta – valstybė privalo šeimoms teikti visas kompleksines paslaugas įskaitant pagalbą užtikrinant būtiniausius vaiko poreikius. O žmonės turi teisę pareikalauti. Mokymų, konsultacijų, priklausomybių gydymo ar net finansinių resursų vaikams būtiniems dalykams. Ir norėdami tas paslaugas gauti tėvai nebeturi pradėti gerti ar daryti nesąmonių, kurios padėtų prasibrauti tarp “socialinės rizikos šeimų”.
Ant popieriaus neblogai. Tai kur gi bėdos? Negi sistemos kritikai problemas laužia iš piršto?
Tikrai ne. Problemų apstu, esminė – įstatymas neveikia. Arba veikia ne taip, kaip turėtų. Įsivaizduokit: pagaminamas naujas automobilis. Įsėdi, jungi pirmą pavarą, bet, užuot pajudėjęs, jis atidaro bagažinę. Kaip ir kažkas vyksta, bet ne tai, ko norėjai.
Birželį Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje dirbo apie 50 specialistų, o nuo liepos pirmos – apie 400. Gerai, bet reikia dar daugiau. Bet tai nereiškia, kad į sistemą atėjo daugiau nei 300 žalių naujokų. Daugelis jų prieš tai su vaiko teisių apsauga dirbo savivaldybėse.
Bet ar tie žmonės yra pakankamai paruošti ir motyvuoti – atsakymo nėra, nes perėjimo procesas įvyko automatiškai ir formaliai – tiesiog perkeliant juos su tomis pačiomis algomis. Čia kaip šachmatuose: prieš pradedant žaisti, paimi abu savo bokštus ir rikius ir sukeiti juos vietomis. Ir galvoji, kad dabar jau varysi kaip Čmilytė. O ne.
Kauno vaikų paėmimo istorijoje išlindo vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojas, turintis teistumą ir neįprastą hobį – kolekcionuoti nacistinę simboliką. Turbūt atėjo į Vaikų teises su svajone susirinkti sau hitlerjugendo būrį.
O kaip jums Mažeikių vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėjo pavaduotojas, girtas besišvaistantis pistoletu restorane? Vaikučiai, su tokiais gynėjais visi esate saugūs. Tiesa, tai vyko gegužę, dar iki reformos starto ir vaikų teisių apsaugos sistemoje jis dirba 22 metus. Tiek pat, kiek Lietuvoje egzistuoja bankomatai.
Prieš mėnesį Šiauliuose vaiko teisių apsaugos skyrius drauge su policija nusprendė surengti reidą ir patikrino aštuonias „riziką patiriančias, socialinių įgūdžių stokojančias šeimas". Pala, o tai ar nauju įstatymu nebuvo panaikintas šeimų skirstymas į „normalias" ir ne visai? Per “reidą” pažeidimų nenustatyta.
Cituoju: „Tėvams dar kartą primintos teisės ir pareigos, vaikams įteiktos atminimo dovanėlės”. Atminimo apie reidą dovanėlės? Really? Gero reido vaikutis ir be jūsų dovanėlės niekada neužmirš.
Pats faktas, kad vaiko teisių apsaugos darbuotojai rengia profilaktinį reidą (šį žodį parinko jie patys) su policija, šį bei tą pasako. Įstatymo tikslas padėti šeimoms, o ne gąsdinti. Vėlgi kaip tas automobilis, kuris nuo pirmos pavaros atidarė bagažinę. Dabar, užtraukus rankinį, ima judėti valytuvai.
Dar šmeižtas. Pačioje Kauno skandalo pradžioje Kauno vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Daiva Porutienė sugebėjo apšmeižti motiną, viešai teigdama, kad ji buvo neblaivi. Ir tai nutiko ne kitą dieną po incidento, kai pareigūnė dar galėjo turėti netikslią informaciją. Tai nutiko po maždaug mėnesio nuo tų įvykių. Tai čia jau jokio pasiteisinimo negali būti. Reikia būti gerokai pripiešus, kad taip nusikalbėtum.
Tokie dalykai kompromituoja pačią įstatymo idėją, tikslą, pačią tarnybą. Tada atsiranda galvojančių, kad rykštė, diržas ir antausiai yra mažesnė bėda negu Vaiko teisių tarnyba. O ta bėda, kuri yra mažesnė bėda, yra ne bėda.
Žodžiu, bardako netrūksta. Klausimas – kaip į šią kritiškai svarbią tarnybą prisivilioti labiau dedikuotų, patikimesnių žmonių? Gal trūksta finansų? Kad lyg ir ne. Ministerijos atstovai sako, kad pinigų daugmaž užtenka.
Šiuo metu tarnyboje trūksta virš 100 darbuotojų. Nepaisant to, ministerija planuoja skirti mobilias komandas ir į pirmo lygio konfliktus – tokius, kai jokiais vaikų paėmimais dar nė nekvepia. Nes dirbti pradėti reikia iš anksto. Žmonių nėra, bet žmonių skirsim.
Galimybę įsidarbinti vaiko teisių apsaugos tarnyboje svarstantis jaunas specialistas suabejos – ar tikrai noriu tapti visuomenės priešu, grobiančiu vaikus iš šeimų? Juk tai ne mano reikalas.
Turim labai aiškiai ir tvirtai sau pasakyti. Vaikai yra visų mūsų reikalas. Jie yra kiekvieno mūsų ateitis. Mūsų valstybės rytojus. Juos turime saugoti. Taisyti įstatymus. Tartis. Padėti vieni kitiems bendruomenėje. Vyt šalin tuos, kurie nori ne problemas spręsti, o save reklamuoti. Nustot pagaliau tikėt nesąmonėm apie grobiamus vaikus po dvidešimt tūkstančių už vienetą. Ir svarbiausia – nenusisukti, kai matai, jog kažkam reikalinga pagalba.