- Šiandien žodį „nacionalizmas“ visoje Europoje diskredituoja tie tautiniai judėjimai, kurie remiasi ksenofobinėmis ir antisemitinėmis nuostatomis. Tačiau 1989-aisiais Vidurio Rytų Europoje ši sąvoka turėjo pozityvią prasmę, manyčiau, todėl, kad anuomet nacionalizmas buvo liberalus – siekta laisvės ne tik sau, bet ir kitiems. Aksominė dainuojanti revoliucija dalijosi kūrybingumu ir siekė harmonijos, užuot skatinusi etninę neapykantą (žinoma, išskyrus skaudžias išimtis kai kuriose teritorijose). Ar tai reiškia, kad šiandien turėtume ypač atsargiai vartoti žodį „nacionalizmas“? Šis terminas gali klaidinti, kai nurodome į skirtingą politinį kontekstą, skirtingą laiko horizontą. Ar sutiktumėte, kad 1989-aisiais Vidurio Rytų Europa puoselėjo liberalų nacionalizmą, paremtą konstruktyvumu, o ne destruktyvumu? Jeigu taip, tada klausčiau, gal liberalizmas ir nacionalizmas nebūtinai yra vienas kitam a priori prieštaraujantys terminai? Tačiau ar įmanoma pozityvią „nacionalizmo“ prasmę reabilituoti po atšiaurių ultranacionalistinių riaušių, na kad ir Varšuvoje 2011-ųjų ir 2012-ųjų lapkričio 11-ąją, švenčiant Lenkijos nepriklausomybę?
- Nacionalizmas, kaip sakė Isaiah Berlinas, yra nepastovus ir kintantis. Tai vienas iš pagrindinių politinių modernybės impulsų, vibruojantis idėjų, susijusių su kolektyvine atmintimi, su tapatybe, su lojalumu, su rūpesčiais, viltimis ir aspiracijomis, rinkinys. Ankstyvoji romantinė nacionalizmo forma turėjo stiprų emancipacijos, universalizmo, pilietiškumo klodą. Po to atėjo Wagnerio metas, pabrėžiantis volkish bendruomenę, jos kraują ir kūną, biologinius saitus, metapolitinį mitologinių protėvių kultą, aukštinantis gentinį lojalumą. Liberalus nacionalizmas užleido vietą pagrindiniam savo varžovui – neliberaliam nacionalizmui. Užuot plėtoję racionalų diskursą apie pilietinę tapatybę, naujieji žyniai ėmėsi pagyrūniškos liturgijos ir veiksmų, esą suteiksiančių išganymą.
XX a. beveik visą laiką vyko šių dviejų vizijų mūšis. Liberalizmas ir nacionalizmas nepaneigia vienas kito. Izraelio politinis filosofas Yaelis Tamiras įsitikinęs, kad liberalus nacionalizmas – tai kur kas daugiau negu vien abstrakti galimybė. Amerikos sociologas Leah Greenfeldas, remdamasis Berlino ir Danielio Bello teiginiais, pabrėžia, kad nacionalizmas – tai kilnumo reikalas. Bet įsiliepsnojęs, liguisto priepuolio apimtas kilnumas lengvai virsta paranoja.
Štai kodėl didis Jugoslavijos rašytojas Danilas Kisas nacionalizmą apibrėžė kaip individualią ir kolektyvinę paranoją. 1989-ųjų, kaip ir Vengrijos 1956-ųjų, revoliucija etninius troškimus derino su pilietiniais. Šios revoliucijos – tai mėginimas atgauti tautinį ir politinį suverenumą, konfiskuotą totalitarinio režimo. Sutinku, kad etinio aspekto atmesti nevalia, kaip ir tradicijos negalima ištrinti bekūnio konstrukto dėlei. Tačiau turime būti itin atsargūs, jeigu tautiniai simboliai pasitelkiami politinėms kovoms. Privalome prisiminti tragiškas Jugoslavijos griūties pamokas kaip nuolatinį šiurpų perspėjimą.
- Lietuvai, o ypač Lenkijai, atgaunant nepriklausomybę, svarbus vaidmuo teko Katalikų Bažnyčiai. Daug lėmė Vatikano palaikymas. 1980-aisiais aplankęs Lenkiją, Jonas Paulius II padrąsino Gdansko profsąjungą, kad išsaugotų solidarumą. Ar sutiktumėte, kad be religinio aspekto sunku adekvačiai suvokti Vidurio Europos liberaliojo nacionalizmo esmę ir paradoksalumą? Krikščionybė čia susipynė su konservatyviu etnocentrizmu, o šis savo ruožtu palaikė liberalizmo puoselėjamą negatyvią ir pozityvią laisvę didingo politinio tikslo labui…
- Jonas Paulius II atstovavo šviesuoliškai, moderniai, atnaujintai Katalikų Bažnyčios politinei ir socialinei minčiai. Jo vizija ir veiksmai reabilitavo tiesos svarbą tiek individualiame, tiek visuomeniniame gyvenime. Pati Lenkijos Bažnyčia buvo (ir tebėra) toli gražu nehomogeniška institucija, ji turi daugybę krypčių, tarp jų ir socialiai reakcionieriškų. Ne visi liko patenkinti, kad Jonas Paulius II pasmerkė antisemitizmą kaip nuodėmę prieš krikščionybę.
- O koks buvo Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios vaidmuo? Pavyzdžiui, Catherine Durandin ir Zoe Petre knygoje „Rumunija po 1989-ųjų“ teigia, esą ortodoksų formalizmas užpildė tuštumą, atsiradusią tada, kai išnyko komunistiniai ritualai, o demokratiją po 1989-ųjų parėmė tuo, kad atgaivino religinį gyvenimą.
- Rumunijos (kaip ir Bulgarijos, Rusijos etc.) Ortodoksų Bažnyčia turėjo pripažinti, kad jos istorija komunizmo laikais buvo tiek herojiška, tiek ir apgailėtina. Viena vertus, Bažnyčia buvo persekiojama ir labai nukentėjo. Antra vertus, aukščiausi jos hierarchai įvairiu laipsniu integravosi į režimo superstruktūras. Tai esminis skirtumas nuo Katalikų Bažnyčios, ypač kalbant apie paklusnumą sekuliariai valdžiai ar autonomiją jos atžvilgiu. Tai prasidėjo ne tada, kai į valdžią atėjo komunistai, o gerokai anksčiau. Antra, Ortodoksų Bažnyčia yra autocephalous (pavaldi sau, kaip antai Graikijoje ar Rusijoje), t. y. neturi virštautinės vadovybės, tokios kaip Popiežius ir Vatikanas.
Nesu įsitikinęs, kad Ortodoksų Bažnyčia buvo ta institucija, kuri gebėjo užpildyti tuštumą, atsiradusią po to, kai Rumunijoje ideologiškai sugriuvo komunizmas. Daugeliu atžvilgiu, kaip teigia kai kurie jauni ortodoksų mąstytojai, Bažnyčiai reikia aggiornament(atsinaujinimo).
- Rumunija padėjo numalšinti kruvinus konfliktus buvusioje Jugoslavijoje. Emilis Constantinescu giriamas už paramą NATO užbaigti karą. O koks geopolitinis ir regioninis Bukarešto vaidmuo šiandien? Pavyzdžiui, ar Moldova suvokiama kaip jaunesnioji sesuo, kuriai reikia Rumunijos pagalbos, integruojantis į ES?
- Būdamas prezidentas, Emilis Constantinescu dėl provakarietiškos orientacijos pastatė „ant kortos“ viską. Jam pavyko laimėti dėl galingai prasiveržusių provakarietiškų tautos jausmų ir iškilių intelektualų, tarp jų ir užsienio reikalų ministro, filosofo, kultūros kritiko Andrei’aus Plesu, paramos. Kairė, vadovaujama Iono Iliescu (aklimatizuotas komunistų „aparatčikas“ ir pirmasis šalies prezidentas postkomunistiniu laikotarpiu), rodė nepalaužiamą pritarimą Miloševičiui. Prie šio paveikslėlio dar pridėkite tradiciškai draugiškus santykius tarp Rumunijos ir Serbijos Ortodoksų Bažnyčios. Taigi Constantinescu smarkiai rizikavo ir nusipelnė pagarbos už principingą užsienio politiką (jo sprendimai, susiję su šalies vidaus reikalais, buvo mažiau tvirti). Šiuo metu Rumunija iš esmės orientuojasi į ES ir NATO. Jokia atsakinga politinė jėga nedrįstų atvirai to kvestionuoti.
Santykiai su Moldova, žinoma, svarbūs, bet Rumunija neatstovauja kitoms šalims. Ji turi savo politinę darbotvarkę. 2012-ųjų vasarą mėginimas nuversti Traianą Basescu žlugo, nes išgelbėjo tiesioginis ES ir JAV spaudimas, padėjęs apginti teisę ir apsaugoti Rumuniją, kad šalis netaptų Baltarusijos antrininke.
- Kas buvo to perversmo iniciatoriai ir kokios jų nepasitenkinimo prezidentu Basescu priežastys? Ar visuomenė irgi rėmė bręstantį naujosios Baltarusijos „projektą“, ar masės buvo tiesiog aklos, gal greičiau apgautos?
- Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Andrasas Bozoki teigia, kad postkomunizmas Vidurio Europoje baigėsi 2004-aisiais su ES plėtra. Ispanija, Graikija ar Portugalija šiandien atrodo turinčios daugiau socioekonominių rūpesčių negu Vidurio Europos šalys (nekalbu apie už ES ribų esančią Ukrainą, Moldovą ar Rusiją). Regis, Pietų Europa darosi panašesnė į postkomunistinę erdvę negu šalys, išsivadavusios iš komunistinio režimo. Kur ieškoti atsakymo dėl krizės Pietuose, o kur dėl stabilumo Artimuosiuose Rytuose?
- Visų pirma, nesu tikras, ar toks jau neabejotinas postkomunistinių Balkanų, o net ir Vidurio Europos stabilumas. Šiuose regionuose jaučiama nuolatinė įtampa tarp demokratijos ir etnokratijos. Tik susimąstykite apie daugybę kritikos, išsakytos dėl Vengrijos autoritarinių tendencijų, ekstremizmo proveržių, neofašistinių gaivalų (Jobbik), Viktoro Orbano konstitucinės teisės pažeidimų. Antra, Rumunijos įvykiai 2012-ųjų vasarą perša mintį, kad slydimas į autoritarizmą, arba, jei patogiau, demokratijos irimas, nėra neįmanomas net tose postkomunistinėse šalyse, kurios yra ES ir NATO narės. Bet vis tiek pritariu politologui Kenui Jowittui, kad narystė ES – tai geriausias dalykas, Vidurio Rytų Europos šalims nutikęs per pastaruosius penkis šimtus metų.
Postkomunizmas – tai terminas su daugybe prasmių ir atspalvių. Mąstau apie tai, ką Havelas turėjo omenyje, rašydamas apie postkomunistinį košmarą: įsigalėjęs leninistinis, žmones supriešinantis, netolerantiškas, poliarizuojantis mąstymas manichėjišku būdu suskaldė pasaulį į draugus ir priešus be jokio tertium datur. Visur įsigalėjo korupcija, klientelizmas, o visą tą išnaudojimą ir pataikūniškumą lydi beribis cinizmas. Šiuo atžvilgiu Graikija, Italija, Portugalija ir Ispanija nėra atsvara homo sovieticus paveldui.
- Vadinasi, egzistuoja universalios homo sovieticus savybės, būdingos tiek buvusiai Sovietų Sąjungai, tiek šiandieninei korumpuotai Graikijai?
- Egzistuoja universalūs korupcijos, melo, apgaulės, veidmainystės bruožai. Ir vis dėlto homo sovieticus – tai komunistinės visuomenės palikuonis. Žmones tokiais pavertė bolševikų ideologinis projektas. O jo antrininkams būdingesnis graikiškas variantas – tai, ką rusų sociologas Jurijus Levada pavadino homo praevaricatus (dviveidis žmogus).
- Rumunijos šiaurėje, Transilvanijoje, daugiausia gyvena vengrai. Nustebau, sužinojęs, kad Klužo Napokos universitetas Babęs-Bolyai yra dvikalbis – dėstoma rumuniškai ir vengriškai. Tai galėtų būti pavyzdys Lenkijos ir Lietuvos universitetams – turėdami dvikalbes lenkų ir lietuvių programas ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje lengviau peržengtume amžių prietarus. Tačiau ar Babęs-Bolyai iš tikrųjų yra dvikalbis, t. y. kaip sekasi rumunams ir vengrams nuslopinti nuoskaudas dėl praeities konfliktų?
- Senos nacionalistinės aistros, regis, darosi vis mažiau reikšmingos susivienijusioje Europoje. Žinoma, visada atsiranda neapykantos kurstytojų, turime individų, kurie specializuojasi etninio susipriešinimo kortą ištraukti savais tikslais, bet nematau apčiuopiamų esminių konfliktų. Be abejo, esama „įkaitusių“ grupių, bet pagrindinė kultūros ir politikos srovė (mainstream) linkusi plėtoti dialogą. Manau, Babęs-Bolyai fukcionuoja puikiai.
Konfliktai iš atminties pernakt neišnyks, bet ksenofobinė propaganda šiuo metu skamba jau ganėtinai bergždžiai. Tik prisiminkite Corneliu Vadimą Tudorą – įžūlus minios kurstytojas, ksenofobijos demagogas dabar tapo groteskišku marginalu, Rumunijos klounu. Taip, jis yra europarlamentaras, bet jokia įtakinga grupė jo neįsileidžia.
- Viešėdamas Bukarešte 2010-aisiais, per televiziją mačiau interviu su Jumis. Apstulbau, kad intelektualas gali vakare, kai visi prilipę prie ekranų, gauti tris valandas eterio laiko! Tai tiesiog nesuvokiama Lietuvoje, kur viešpatauja komercinės pramoginės programos. O Rumunijos televizija rodo intelektualines laidas!
- Tempi passati! Rumunijos televizijos stotys irgi smarkiai komercializuotos, turi vos keletą intelektualinių šou. Pridurkime prie to „Antena 3“ – galingą kanalą, kurio savininkas yra medijos ryklys, kolaboravęs su Securitate, ir išvysime ne tokį garbingą vaizdą. Tarp kita ko, „Antena 3“ net ėmė juodinti intelektualus, esą visi jie – Vakarų padlaižiai. Apgailėtinos kampanijos buvo surengtos prieš Mircea Cartarescu, Gabrielį Liiceanu, Mircea Mihaines, Horia-Romaną Patapievici, Andrei’ų Plesu.
- Aptarkime Jūsų knygą „Velnias istorijoje“, kurią puikiai įvertino Johnas Gray, Richardas Overy, ir kiti įžymūs mokslininkai. Kaip amerikiečių auditorija vertina komunizmo sulyginimą su nacizmu? Briuselyje Lietuvos europarlamentaras Vytautas Landsbergis ir Latvijos europarlamentarė Sandra Kalnietė padėjo daug pastangų, kad įrodytų būtinybę sulyginti komunizmo ir nacizmo, tiksliau tariant, stalinizmo ir hitlerizmo nusikaltimus, bet jiems taip ir nepavyko įtikinti tų vakariečių, kuriems tik fašizmas atrodo totalus blogis. Vakariečiai pripažįsta Holokausto siaubą, bet neįstengia suvokti gulaguose ir Sibire patirtų kančių…
Esu iš tų, kurie atsisako hierarchizuoti absoliučias baisybes. Blogis yra blogis, nesvarbu, kokiais simboliais jis dangstytųsi – svastika ar kūju su pjautuvu. Šiuos demoniškus eksperimentus, atėmusius gyvybę milijonams žmonių, paskatino fanatiškas ideologijos kultas ir ekstazė, apėmusi siekiant absoliučiai pertvarkyti gamtą, visuomenę, protą. Kalbant Nietzsche terminais, tai ne tik visų vertybių pervertinimas, bet viską apimantis moralės restruktūrizavimas. Gėrio ir blogio sąvokos nebuvo panaikintos, bet jas žiauriai falsifikavo (pasak prancūzų istoriko Alaino Besansono, tokią moralės revoliuciją bene pirmasis išpranašavo krikščionybės filosofas Vladimiras Solovjovas).
Komunizmo nenorima pasmerkti kartu su fašizmu dar ir todėl, kad žavimasi humanistiniu marksizmo paveldu. Daug kas iki šiol nesuvokia, kad stalinizmo šaknų reikia ieškoti visai ne čia, o leninizmo tuštybėje. Paties Lenino tuštybės negalima atskirti nuo utopinių ambicijų padaryti žmoniją laimingą bet kokia kaina. Tiek komunizmas, tiek fašizmas buvo politinės fantazijos apie būsimą išganymą.
- Dėkoju už pokalbį.
*Rumunijos politikos mokslų ir sociologijos profesorius, dėstantis Marylando universitete, JAV, Vladimiras Tismaneanu yra parašęs knygas „Išsivadavimo fantazijos: demokratija, nacionalizmas ir pokomunistinės Europos mitas“ (Fantasies of Salvation: Democracy, Nationalism and Myth in Post-Communist Europe), „Stalinizmas visiems metų laikams: politinė Rumunijos komunizmo istorija“ (Stalinism for All Seasons: A Political History of Romanian Communism), „Marksistinės ideologijos krizė Rytų Europoje: utopijos skurdas“ (The Crisis of Marxist Ideology in Eastern Europe: The Poverty of Utopia). 2012-aisiais pasirodė jo monografija „Velnias istorijoje: komunizmas, fašizmas ir kitos dvidešimtojo amžiaus pamokos“ (The Devil in History: Communism, Fascism, and Some Lessons of the Twentieth Century), sukėlusi diskusijų audrą JAV akademinėje bendruomenėje.
Tomas Kavaliauskas yra knygos „Transformations in Central Europe between 1989 - 2012" (Vidurio Europos transformacijos 1989 m. ir 2012 m.) autorius.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.