Bet kokia publikacija apie sovietinius laikus palydima gausybe komentarų, kur gausu verksmingų padūsavimų apie jų „dvasingumą“, „žmogiškumą“, „rūpestį paprastu žmogumi“ ir t. t., ir pan. Net ir išgyvenęs juos gali pagalvoti, kad tikrai, kaip nepastebėjai, jog tai buvo rojus, apie kurį telieka gailėtis išvarytiems/išsivariusiems, tai ką jau besakyti apie gimusius po 1990-jų.
Neblogas vaistas nuo tokių ligų – grožinė literatūra, tačiau lietuvių literatūra dar negali pasigirti ženklesniu knygų, kuriose apmąstoma sovietinė praeitis, kiekiu, o ką jau kalbėti apie literatūrą paaugliams. Iš pirmųjų šiuolaikiniams paaugliams pasirodžiusių sovietmečio paauglystei skirtų kūrinių išskirtina leidyklos „Bonus animus“ išleista Remigijaus Misiūno apysakų serija apie vaikinuką iš sovietinės Lietuvos provincijos „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“, „Parduota vasara“ ir „10A armagedonas“, kurią būtų galima pavadinti paaugliams skirtais, bet ir suaugusiems tinkamais, „sovietinės terapijos kursais“.
Pirmoji apysaka „Sutrumpintas meilės terapijos kursas“ pasakoja apie tai, kas amžina: trylika metų – labai keistą amžių. Nesvarbu, kokie laikai, 1977-ieji ar kiti metai, kokia valdžia – kažkas nepaprasto darosi krūtinėje pamačius merginą. Gripas ar kokia kita liga. Ir nežinai, ko laukti, tik supranti, kad kažkas bus, gero ar blogo. Ar pritrenkiančio – kaip pirmas bučinys, ir ne bet kur, o pionierių stovykloje.
Antroji apysaka „Parduota vasara“ – tai sutrumpintas sovietinės ekonomikos kursas, nukeliantis į 1979-uosius, kai jau lyg ir prisimiršus meilės terapijai, vaikinukas, draugų pramintas Rokfeleriu (o trumpiau – Rokiu) pajunta dar vienos ligos simptomus – nenumaldomą norą tapti milijonieriumi. Tačiau po kruopščių svarstymu nutaręs, kad tai ne visai įmanoma, Rokis nusprendžia pasitenkinti mažesne suma ir įsidarbina vietinės reikšmės socializmo statybos objekte – kiaulidžių komplekso statyboje.
Trečioji apysaka – „10A armagedonas“ arba sutrumpintas sovietinio politinio auklėjimo kursas – nukelia skaitytojus į 1980-sius. Šįkart tai pasakojimas apie tai, kaip Rokis ir jo bendraklasiai nenorėjo nieko blogo. Tik pakeisti blogą, tarybinio pedagogo vardo nevertą auklėtoją. Tokį norą jie išreiškė mokyklos direktoriui įteiktame rašte.
Bet paaiškėjo, kad jie žengė žingsnį, dėl kurio džiūgavo visas pasaulinis imperializmas ir jiems teko praeitį neišvengiamą savo meto lavinimo dalį – sutrumpintą politinio auklėjimo kursą.
Literatūrologas dr. Kęstutis Urba apie šių knygų autorių rašė: „Ironiškas R. Misiūno balsas skatina prisiminti gražiausius Račicko, Jurgio Kunčino prozos puslapius, o dar ryškiau už jų šmėžuoja jaunasis Saulius Šaltenis. Būtina atkreipti dėmesį ir į autoriaus išprusimą: minimi, tiksliai pristatomi konkretūs to meto literatūros kūriniai, kino filmai, populiariosios muzikos žvaigždės, tikrai dariusios poveikį ir mūsų, vyresniųjų, kartos sąmonei.“
Siūlome ištrauką iš knygos „10A armagedonas“, vyresniems priminsiančią, o jaunesniems supažindinančią su tokia sovietinių moksleivių „linksmybe“ kaip komjaunimo susirinkimas.
***
<...> Bet pamoka baigėsi, ir teko tįstis į Magdės kabinetą. Ziliūtė suvaikščiojo iki mokytojo kambario rakto, susėdome ir ėmėme laukti vyresnybės, o ta, kaip ir dera, nesiskubino.
– Branginasi, – mestelėjo kažkas.
– Chebra, 45 minutės baigiasi – ir maunam, nesiruošiu čia badauti, – pagrasino Svajus ir niekas nesiginčijo, bet, ko gero, ne vienas ne dėl to, kad būtų pritaręs, o kad negalėjo susikaupti laukdamas.
Bet galop už kantrybę buvo atlyginta. Durys atsilapojo, ir įžengė garbingieji svečiai: mokyklos komjaunimo sekretorė Dainora Petrulytė (laisvu laiku ji dar mokė istorijos penktokus) ir pats didžiausias rajono komjaunimo viršininkas. Pamačiau jį – vos seilėm nepaspringau (lyg tyčia pasąmonė tą akimirką paliepė jas nuryti), net užsikosėjau, ir Povilas, aišku, nepraleido progos suteikti pagalbą – taip liuobė per nugarą, kad kone ant stalo išsitiesiau, o aidas nusirito per klasę. Laimė, garsą prislopino kaip medžiai miške atsistoję svečius pagerbę klasiokai. Aš irgi išreiškiau nuoširdų susižavėjimą jais, bet jėgų užteko tik užpakalį kilstelėti nuo kėdės, nugarą kabliu išriesti ir pirmas klestelėjau atgal.
– Kas tau dabar, mažyli? – Povilas, susirūpinęs lyg Karlsonas, palinko prie manęs, pastebėjęs, jog šluostausi ištryškusias ašaras, tarsi būčiau svogūnus lupęs.
– Nieko, atsimeni tą peniukšlį? – smakru parodžiau į sekretorių.
– Šitą? Iš kur? – gūžtelėjo pečiais Povilas.
– Taigi jis buvo toj komisijoj kariniam komisariate, aktyviausiai reiškės, kai jie nesutardavo, kur mums tarnauti, – priminiau, ir Povilas pritardamas nebeišsižiodamas linktelėjo, nes Petrulytė šnypšdama ėmė dairytis mūsų pusėn – jai reikėjo pradėti spektaklį.
Kaip įgudusi konferansjė ji pristatė svečių svečią – mus savo apsilankymu pagerbė pats rajono VLKJS komiteto sekretorius Virgilijus Plūkas – ir perdavė susirinkimo vadovavimą Justinai. Abu svečiai susėdo prie mokytojo stalo, o Justina atsistojo šalia ir, instinktyviai timpčiodama žemyn trumpą uniformą, pagarsino, kad pasaulio politikos įvykių apžvalgą perskaitys komjaunuolė Paulina Linkutė.
Justinai teko atsisėsti prie peniukšlio. Klausydamasi Paulinos iš lapelio skaitomų siaubo pasakojimų, kaip kapitalizmas savo agonijoj taiko paskui save nusitempti visą pasaulį, va, Londonas, išleisdamas milijardus svarų sterlingų ginklavimuisi, smarkiai mažina asignavimus socialinėms reikmėms, ypač vargana sveikatos apsaugos ir vaikų įstaigų padėtis, trūkstant vaikų lopšelių ir darželių, motinos, išeidamos į darbą, priverstos pririšti savo vaikus prie tvoros, ji vis beviltiškai mėgino uždengti kelius uniforma. Bet kur tau, medžiagos vos ne vos užteko, kad pasiektų šlaunų vidurį, ir tai, kaip liudijo Justinos veide išsišovę raumenys, įtempus visas jėgas.
Peniukšlis iš paskutiniųjų stengėsi nuduoti, kad dėmiai klausosi Paulinos, juoba ši vis grėsmingiau kalbėjo: „Daugėja faktų, kad JAV plečia agresiją prieš Afganistaną, ginkluoja samdinius, besibraunančius į šalies teritoriją, o šiomis dienomis nesėkmingai mėgino išlaisvinti Teherane, JAV ambasadoje, Irano revoliucionierių paimtus įkaitus, pasiųsdamos savo specialiąsias pajėgas“, bet nepamiršdavo atkreipti dėmesio, kad Paulina taip pat retkarčiais atsimindavo nederamą uniformos ilgį ir pamėgindavo ją pailginti.
Tačiau dar labiau jam rūpėjo Justinos kojų būklė, kaip vanagas jas stebėjo. Nenuostabu, ji tokias turėjo, kad net aklas būtų įvertinęs jų tobulumą, o ir kūnas buvo toks, kad žiūrint nevalingai, lyg tam vargšui Pavlovo šuniui, imdavo skirtis seilės.
Dėl to nemaža kaltė teko ir uniformai. Merginos dažniausiai paskutinę pirkdavo aštuntoj klasėj, bet kadangi jų augimas tuo metu nesibaigdavo, dar tris kartus eilinės Rugsėjo pirmosios garbei atlenkdavo uniformų apačią, ją ilgindamos, tik, aišku, tos atsargos ne visoms užtekdavo, ir vargšėms tekdavo susitaikyti, kad uniforma vos ne vos paslepia užpakalio apačią (aišku, žengiant lėtu žingsniu), nes pirkti naują, kad ir baigiant dešimtą klasę, – tėvų pinigų švaistymas. Užtat koks vis dėlto kūno grožis, kai visos uniformos siūlės tratėte trata, ne, kas gali prilygti merginai, kasdien balansuojančiai ant bedugnės ribos – plyš, tuoj plyš, bet vis vien išneša sveiką kailį...
Užsimiršau ganydamas akį į Justiną ir atsitokėjau, kai ji atsistojo pareikšti, jog įvykius TSRS apžvelgs Sonata Gužytė, po to vėl atsisėdo ir pradėjome antrą ratą: peniukšlis vėl apsimetinėjo, kad visas apsuptas dėmesio, kas ten naujo plačiojoj tėvynėj, ir vėl tikrino Justinos kojas, kurias vargšė vis bandė užmaskuoti, o aš, tyrinėdamas jas, vis dorojausi su seilėtekio sutrikimais ir pražiopsojau Sonatos pasakojimą apie kovingas paskutinio penkmečio kasdienybes, paskutinio socialistinio lenktyniavimo etapo, skirto V. Lenino 110-osioms gimimo metinėms, rezultatus, Azerbaidžano Tarybų Socialistinės Respublikos ir Azerbaidžano Komunistų partijos 60 metų minėjimą.
Pabudimas buvo toks pat: uždavusi ritualinį klausimą, ar kas nori ko nors paklausti, ir, sulaukusi ritualinės tylos, Sonata grįžo į savo suolą pas Penskūnaitę, o jos vietą užėmė Justina, kad pagarsintų, jog su naujausiais įvykiais Lietuvoje ir mūsų rajone supažindins komjaunuolė Daiva Ziliūtė.
Šiai atslinkus iki lentos, Justina vėl atsisėdo ir pradėjome trečią ratą: peniukšlis sėdėjo, nutaisęs susidomėjusį veidą, o akys vis krypo į Justinos kovą su uniforma. Gi mano sąmonė liko kurčia Ziliūtės žodžiams, kad keturiolika Vilniaus Spalio 60-mečio radijo matavimo prietaisų gamyklos komjaunuolių – socialistinio lenktyniavimo dalyvių – baigė penkmetį, trys iš jų apdovanoti VLKJS CK aukso ženkleliais „Jaunasis penkmečio gvardietis“, LLKJ Kauno miesto Panemunės rajono komjaunimo komitetas pirmasis respublikoj ir vienas pirmųjų šaly perėjo prie komjaunuolių registracijos naudojant elektronines skaičiavimo mašinas, mūsų respublikos komjaunuoliai masiškai reaguoja į Maskvos gamyklos „Serp i Molot“ jaunųjų darbininkų iniciatyvą pasiųsti JAV prezidentui Džimiui Karteriui atviruką, kuriuo reikalaujama nutraukti kurstomąją politiką, mūsų rajone šį pavasarį net 50 diplomuotų mechanizatorių pirmą kartą išvairuos savo traktorius į laukus, o traktorininkas Jonas Saldukas iš „Pergalės“ kolūkio priimtas kandidatu į TSKP narius, nors jam tik 20 metų, bet į savo biografiją jau įrašė pirmuosius gražius mokymosi ir darbo puslapius – praėjusiais metais, suaręs 860 sąlyginių hektarų, 160 daugiau, nei buvo įsipareigojęs, iškovojo geriausio jaunojo traktorininko vardą kolūkyje ir dar neakivaizdžiai baigė vidurinę mokyklą.
Kai Ziliūtė grįžo, iš kur buvo atėjusi, vėlgi nesulaukusi klausimų1, Justina atsistojo ir aiškiai mačiau, jog nelabai išmanė, ką daryti.
– Pirmuoju klausimu viskas, – galop ištarė. – E-e, antras dienotvarkės klausimas – einamieji klausimai. E-e, einamųjų klausimų nėra, – po kurio laiko ryžosi prisipažinti, žvilgtelėjo į abu sekretorius, o paskui – į mus, ieškodama paramos.
Tiesa, mes kaip vienas būtume ją parėmę, tik kad ne visada kiekyje jėga.
– Kaip tai nėra, kaip? – pašoko Petrulytė, bet peniukšlis ištiesė ranką, globėjiškai palietė ją, o kai sekretorė sutrikusi atsisėdo, pakilo ir ėmė byloti.
– Ar jūs suprantate, kad, augant mūsų šalies visuomeniniam, ekonominiam potencialui, spartėjant mokslo ir technikos pažangai, jaunam, į gyvenimą žengiančiam žmogui keliami vis didesni reikalavimai: jis turi būti didžiai išsilavinęs, mąstantis, kūrybingas, sugebėti pasinaudoti mokslo žiniomis konkrečiose veiklos srityse, iš dialektinio materializmo pozicijų spręsti svarbius praktinius uždavinius? Be to, jaunas žmogus turi būti politiškai išprusęs, tvirtų idėjų ir dorovės, atsparus įvairioms neigiamoms įtakoms, turi sugebėti iš klasinių pozicijų vertinti įvykius, aktyviai prisidėti prie visuomenės socialinės pažangos, kovoti už naujų visuomenės santykių įtvirtinimą...
– Ot, pavaro, – šnibžtelėjo man į ausį Povilas, – jeigu ir toliau taip, tai aš ir į kelnes privarysiu.
Aš, kone apakęs, vos įstengiau linktelėti, nes iš peniukšlio žodžiai vis liejosi ir liejosi kaip vanduo iš krioklio, net pakraupau, su kokia aistra ir įsitikinimu jis kalba. Bet prireiktų daug vietos, kad galėčiau perduoti viską, kas iš jo dar išsiliejo. Jeigu pasirinkčiau trumpą variantą, tai būtų maždaug taip: mes gyvenam sudėtingais laikais, kai pasaulis balansuoja ant branduolinio karo ribos, karo, kurį visomis išgalėmis stengiasi išprovokuoti JAV ir jų pakalikai iš NATO, vadovaujami uolaus militaristo Džimio Karterio.
Tad kaip vienas turime paremti jaunųjų „Serp i Molot“ darbininkų iniciatyvą – iškirpti iš laikraščių šio atviruko tekstą anglų kalba ir piešinį (mačiau, nykus kaip tankas – darželinuko stiliumi nupiešta ir kryžium perbraukta bomba, užrašai „Niedadim vzorvat mir! No to World Holocaust!“2), užklijuoti ant paprasto atviruko, nepagailėti kapeikų pašto ženklui (oro pašto – 27, paprasto – 10) ir įmesti į pašto dėžutes, nurodžius savo pavardę ir amžių, kad keliautų aiškiu adresu: „President J. Carter. White House. Washington, D.C.“
Neaišku, kada jo krioklys būtų išsekęs, tik kad Svajūnas nenukentė:
– Kogda naši kosmičieskije korabli borozdiat prostory Bolšovo teatra...3
Peniukšlis akimirkai virto pradurtu balionu, bet tuoj susigriebė ir prisipūtė iš vidaus:
– Jaunasis draugas Svajūnas Balkevičius, kas gi daugiau? Neeilinis nesąmoningo jauno žmogaus pavyzdys, savo nesubrendimą dangstantis pigiais juokeliais iš pigių komedijų, bet aš jums ne tas liurbis darbų vykdytojas iš tų „Šuriko nuotykių“, kuris ant pjuvenų krūvos aiškina nubaustam girtuokliui, kas yra kas.
Krioklys vėl atsivėrė, ir išgirdom pagraudenimus apie kenčiančią peniukšlio širdį matant, kaip jaunos, neužgrūdintos širdys neatlaiko imperialistinės propagandos, ypač vedamos panaudojant sąmonę kvaišinantį roką, bet Visasąjunginė V. Lenino komunistinė jaunimo organizacija, suprasdama savo atsakomybę už jaunąją kartą, kuriai greitai teks stoti ginti socializmo iškovojimus ir taikų daugiatautės socialistinės tėvynės gyvenimą, kovos už kiekvieną jaunąjį draugą, nesibodėdama net ir drastiškų priemonių.
– Ir ką gi senasis draugas turi omeny? – vėl jį pertraukė Svajus, nuduodamas, jog jį užpuolė žiovulys.
Viskas ėmė panašėti į cirką, tiesa, pavojingą, bet – cirką. Matyt, Svajus perprato, jog pagrindinis šio pasirodymo taikinys bus jis ir peniukšlis ketina pasimėgauti pjaustydamas jį mediniu pjūklu, tad nusprendė kirsti – jei jau skaudės, tai neilgai.
Peniukšlis užkibo.
– Kuo tu save laikai, Svajūnai Balkevičiau, kad taip elgiesi? – pasmalsavo jis, aiškiai ketindamas vėl atverti savo krioklio šliužus, bet Svajus aplenkė jį:
– Tai mano reikalas, kuo save laikau ir kas aš esu, – rėžė atsiremdamas į kėdės atlošą ir išsiriesdamas ant jo. – O tu – šūdų nuo mano tėvo batų valytojas!
Viena paskutinių prieš pasaulio pabaigą dienų ypatybių yra tai, kad gali dažniau pamatyti dalykus, kurie šiaip labai retai pasitaiko. Taigi aš dar kartą per šias dienas išvydau, kaip žmogus mirtinai išbąla (kitaip peniukšlio veido spalvos nepavadinsi). Ir vėl klasę užgulė tokia tyla, kad paleisk musę – nuūš it reaktyvinis naikintuvas virš namų stogų. Buvo aišku, jog, be Svajaus ir peniukšlio, niekas nesuprato, ką Svajus turėjo omeny, bet matėme – skaudžiai peniukšlį užkabino. Šiam prireikė laiko susitvardyti ir atgauti bent jau į buvusią panašią veido spalvą.
– Tu nesupranti, su kokia ugnimi žaidi, oi, kaip nesupranti. Tu ką, jau pamiršai, kad vos neužmušei savo klasės draugės? Manai, tau tai be pasekmių praeis? Ne, jaunasis drauge, nebe tie laikai, ne...
Bet jis nespėjo išaiškinti kokie – iš savo vietos pašoko Penskūnaitė:
– Nks mns nžmuše! – riktelėjo ji, ir peniukšlis net loštelėjo, lyg ji būtų jam į veidą spjovusi:
– Ką, ką sakai?
– Nks mns nžmuše! – aistringai pakartojo Raimonda, ir peniukšlis bejėgiškai žvilgtelėjo į Petrulytę:
– Ką ji čia šneka?
– Ji sako, kad niekas jos neužmušė, – kol Petrulytė gūžčiojo siaurais pečiais, už ją paaiškino šalia Raimondos atsistojusi Sonata.
Peniukšlis palinko į priekį, atkišo savo fizionomiją ir lyg šaulys primerkė abi akis:
– Bet juk tu sakei, kad Balkevičius metė į tave didžiulį akmenį, kai važiavai dviračiu.
Sveiki, nieko sau evoliucija: grumstas virto akmeniu, ir dar dideliu, bet, regis, be manęs, niekas to nepastebėjo – visi užgniaužę kvapą laukė, ką Raimonda atsakys.
– Bjo, mtin pks, k’vžt nmku, pmlv! – ji išpyškino vis labiau rausdama ir jau su ašara balse, po to krito atgal ant kėdės, o Sonata išvertė:
– Bijojo, motina pyks, kad nemoka dviračiu važiuoti, todėl pamelavo, – ir baigusi atsisėdo, apkabino per pečius virš stalo sulinkusią Raimondą (ji nuo pradinių klasių kažkodėl labai mėgo šį – Raimondos guodėjos ir užtarėjos – vaidmenį), o mes vėl sužiurom į peniukšlį.
Matyt, jam užteko kelių sekundžių įvertinti situaciją ir išbraukti Raimondos istoriją iš argumentų prieš mus, tad vėl grįžo prie kito:
– Balkevičiau, tu nesupranti, su kokia ugnimi žaidi, – peniukšlis pasistengė, kad balsas nuskambėtų pamokslaujančiai, lyg gero mokytojo, tik jam prastai sekės – priminė pagautą pogrindininką tardantį gestapininką.
Bet Svajus irgi atitinkamai elgėsi – nusprendė tylėti it pogrindininkas gestapo rūsiuos, ir peniukšlis vėl užsivedė. Šiuokart – apie asmenybės atsakomybę didelių istorinių įvykių akivaizdoje ir pan. Ir kuo toliau, tuo sunkiau buvo suprasti, kur jis suka. Aš pajutau, kad mane pradeda kankinti žiovulys, ir apsidairęs įsitikinau, jog ir kitus. Dirstelėjau į laikrodį – 45 minučių limitas artėjo į pabaigą, o tokia peniukšlio šneka nežadėjo nieko gero. Juk ir kvailiui buvo aišku, kad jis atėjo ne vien makaronų ant ausų kabinti.
Debesys pradėjo sklaidytis peniukšliui prabilus apie tai, kokią reikšmę mūsų dienom turi drausmė, kaip svarbu saugoti įprastą tvarką, neduoti jokio pagrindo imperialistinei propagandai įkalti bent menkiausio pleišto į brandaus socializmo visuomenę, juk jie tam menkiausią galimybę išnaudoja. Girdi, prisiminkit istoriją, kai grupė jaunuolių po šokių kultūros namuose susimušė su lenkų statybininkais. Paprasčiausios muštynės dėl merginų, bet „Amerikos balsas“ pranešė, jog jų priežastis buvo tautinė nesantaika. Kokia nesąmonė! Kokia dar tautinė nesantaika tarp broliškų socialistinės stovyklos šalių piliečių, bet, kaip sakiau, imperialistai stengiasi išnaudoti menkiausią galimybę iš adatos priskaldyti vežimą.
Menkiausią – ir peniukšlis išvedė, jog dar vienas toks vežimas – mūsų pareiškimas, girdi, jūsų vaikišką išpuolį prieš dorą tarybinę pedagogę jie pateiks kaip protestą prieš tarybinę švietimo sistemą!
Galingai nuskambėjo, atrodė, CŽV šnipai neturėjo didesnių rūpesčių nei mūsų pareiškimas. Užėjo ūpas pasmalsauti, kaip čia taip, juk, jei tikėtume romanais ir kino filmais, kiekvieną jų, vos įkėlusį koją į TSRS, kaipmat sumedžiodavo KGB. Tuomet iš kur imperialistinė propaganda sužinos apie mūsų pareiškimą? Juk mes nesiuntėm jo JAV ambasadai, tik nebuvo kaip. Peniukšlio krioklys vis liejos ir liejos, ir mano smalsumas būtų tik suteikęs jam didesnių apsukų, o jo keliamas triukšmas mano pavargusioms ausims ir taip ėmė prilygti dantų gręžimo įtaiso skleidžiamam garsui.
Reikėjo ką nors daryti, bet, apsvarsčius visus variantus, teliko vienas patikimas būdas – įsijungiau galvoje magą ir ėmiau perrinkinėti grupę po grupės, šokinėdamas nuo dainos prie dainos, jausdamas, kaip smegenų ląstelės palaipsniui atsipalaiduoja, kol galop užkliuvau už „Nazarethų“ – „Love Hurts“. Sukau ir sukau dainą, plėšdamas kartu su Makkaferčiu, tik kad peniukšlio balsas vis gręžė ir gręžė, ir aš šaudžiau kalašnikovu į jo riebų snukį, tik tam buvo nė motais. Tad mečiau granatą, o paskui dar vieną ir dar, bet peniukšlis vis cypsėjo, todėl vėl ėmiaus automato ir vėl pridėjau granatą: „Love Hurts“, a-a, oi, kaip žeidžia, velniai griebtų, kaip smagu! Na, dar vieną granatą ir dar, smagu!
Smagu! – tik kad tas bjaurybė įsigudrino užvožti man į šoną, tai svoločius – pasisukau į tą pusę, iš kur sulaukiau smūgio, pasiruošęs nurauti galvą peniukšliui, bet vietoj jo išvydau linksmai kibirkščiuojančias Povilo akis.
– Ko daužaisi? – suurzgiau, vis dar klausydamasis „Nazarethų“.
– Senasis draugas kreipiasi į tave, – nusijuokė Povilas, kryptelėjęs galvą į lentą, kur lyg gyva statula stūksojo peniukšlis, už švarko atlapo užkišęs ranką, aiškiai taikydamas priminti vieną veikėją, nulipusį nuo nesuskaičiuojamų jam skirtų postamentų.
Kol virškinau Povilo informaciją, išgirdau, kaip peniukšlis ištarė mano pavardę.
Ką jau padarysi, teko stotis.
– Ko pageidausite, senasis drauge? – lyg iš šono išgirdau savo balsą (dievaži, visai to neplanavau) ir pats prunkštelėjau sykiu su klasiokais.
Peniukšliui aiškiai nepatiko, bet, reikia jo garbei pripažinti, susitvardė ir pradėjo skiesti, kaip aš, anot mokytojų, vienas protingiausių ne tik klasės, bet ir mokyklos mokinių, pasiduodu ardančiai Svajūno Balkevičiaus įtakai ir esu po jo labiausiai dezorganizuojantis elementas klasėje...
– Kas, kas aš toks?! – išsižiojau, nes, sužavėtas pirmojo teiginio – pirmas po Svajaus, nušluosčiau nosį ir Augiui, ir Tadui.
Iš to svaigulio nebeįstengiau normaliu tempu suvirškinti antrojo:
– Kas? Dez... dez... ertyras?
– Dezintegruojantis arba ardantis, kenkiantis, – kantriai pakartojo ir paaiškino peniukšlis, ir dar geriau pasijutau: mane pavadino blogio genijumi Nr. 2, tiesa, klasės lygio, bet vis vien pasijutau lydeka.
Tačiau peniukšlis dar kažką aiškino ir aš, nardydamas po vietinės reikšmės balą, susigriebiau, jog vėl kažką pražiopsojau, ir dar sykį leptelėjau nekontroliuodamas savęs:
– Tai ką jūs ten dar sakėte, senasis drauge?
Peniukšliui to jau buvo per daug:
– Užteks išsidirbinėti, pienburni!
Net krūptelėjau, ir į smegenis skaudžiai vožė nutrūkusi „Nazarethų“ gitaristo styga: nieko sau skrydis nuo vieno protingiausių mokyklos mokinių aukštumos.
– O, prasirėžė tikrasis balselis! – pusbalsiu pakomentavo Svajus, bet, duodu galvą nukirsti, visa klasė išgirdo ir peniukšlis kaip reikalas užsivedė.
Tikrai, jei vėl, taupant laiką ir vietą, reikėtų perduoti tai, ką jis išliejo, gal būtų galima taip, kaip dainuojama vienoje dainoje: seniems pas mus visur pagarba, o jauniems – atviri keliai, tačiau jūsiškis, griaudėjo peniukšlis, gerbiami dešimtokai, gali nuvesti jus į kambarį su vienu langu, ant kurio tankios ir tvirtos grotos ir iš kurio dažniausiai išeinama tik tam, kad vėl sugrįžtum, ir taip – iki gyvenimo pabaigos.
– Košmaras, – rimtu veidu palingavau galvą. – Tai kokia išeitis?
Regis, peniukšlis mano žodžius priėmė už tikrą pinigą.
– Viskas labai paprasta: jūs turit atsiimti pareiškimą.
Dieve, tiek vargo dėl vieno sakinio! Sunkus tas peniukšlio gyvenimas. Nenorėčiau tokio. Kažkaip netyčia stypsodamas ėmiau ir susimąsčiau, iš kur tokie išdygsta.
Kai pagalvoji, tai lyg ir pats jau buvau pasiekęs grūdo fazę. Juk mane taip spaudė būti pionierių būrio vadu, vėliau, kai vargais negalais atsiginiau, neklausę sutikimo pasiuntė į mokyklos draugovės tarybą (t. y. aukščiausią mokyklos pionierių valdžią, kurios nariai buvo viršesni už būrio vadus) ir kelerius metus jaučiausi taip, lyg man kas ant nugaros būtų prisegęs taikinį, į kurį pataikyti – kiekvieno pareiga: mušk padchalimą!
Kaifas – vaikštai ir jauti, kaip tas taikinys įauga į kūną, būčiau galėjęs, be narkozės būčiau peiliu išpjovęs. Laimei, užteko proto ir jėgų nestoti į komjaunimą septintos klasės pabaigoj, kai keturioliktas gimtadienis reiškė teisę tapti komjaunuoliu (palypėti socializmo statytojų hierarchijoj) ir vyko masinis klasiokų virsmas iš pionierių į komjaunuolius. O kai devintoj klasėj pagaliau įsirašiau, kad galvos nekvaršintų, jau kiti tampė ant kuprų visus įmanomus taikinius.
Tiesa, reikia pasakyti, kad jei taikinys kabėjo tarp merginų menčių, į juos nelabai šaudė, o retas po juo sulinkęs vaikinas dažniausiai iš paskutiniųjų stengės jį nusigraužti, krėsdamas įvairiausias kvailystes. Reikėjo kokio nors ypatingo tikslo, kad su taikiniu susitaikytum, bet neįstengiau tokio įsivaizduoti. Užtat mano tėvams jis buvo aiškus kaip dukart du. Tai buvo viena košmariškiausių, bet jų mėgstamiausių (ypač horizonte vis grėsmingiau artėjant vienuoliktai klasei) plokštelių pavadinimu „Reikia galvoti apie ateitį“. Patikimiausias bilietas į jos šviesius mėlius buvo studijos aukštojoje, geriausia – universitete, o visų geriausia – teisės arba ekonomikos.
Bet kad ten patektum, reikėjo baigti vidurinę kone aukso medaliu, nors ir jis ne visada užtikrindavo galimybę vadintis studentu. Juk į tas duris belsdavosi tik tie, kurie iš mokyklos išsinešdavo jei ne medalį, tai bent jau atestatą, kurio vidurkis siekė kone penketą, ir neretai likimą jau nebe pažymiai lemdavo, o kiti dalykai, konkrečiai – popierius stebuklingu pavadinimu „Charakteristika“. Ir ne mokyklos išduota, kur kiekvienas būdavo apibūdinamas kone šablonišku tekstu, bet gauta iš rajono komjaunimo, o dar geriau – partijos komiteto. Tačiau ją galėjai išpešti tik nešiodamas įspūdingo dydžio taikinį.
Man buvo nusispjaut ir į ekonomiką, ir į teisę, tik nesiskubinau to pasakyti tėvams, kad gyvenimas netaptų daugiaserijiniu košmaru, užteks paskutinių mėnesių vienuoliktos klasės pabaigoje.
– Ne, – papurčiau galvą.
– Kaip tai „ne“? – peniukšlis iš nuostabos net loštelėjo atgal.
– Ne, ir baigta. Aš galiu tik savo parašą atsiimti, bet to nedarysiu.
– Kalbi už visus? – dabar peniukšlis palinko į priekį, vėl lyg šaulys primerkęs akis.
– Aišku, kad ne. Juk čia visi pakankamai dideli, įsivaizduojat, mes jau pasus turim, – stengiaus nuduoti rimtą ir kad negirdžiu juoko pliūpsnių. – Jie patys pasakys, sutinka ar ne. O man tai jau atleiskite. Kaip matau, jūs dėl vieno dalyko atėjot, o aš jau pasakiau, ką apie tai manau, tad eisiu! – išsitraukiau iš po stalo drobinį maišelį su vadovėliais ir užsimečiau ant kairiojo peties, nepagalvojęs, kad tuo šonu reikės pro peniukšlį slinkti, tad įkliuvau.
Jis kaip maitvanagis įsikirto į mano vargšą maišelį ir taip timptelėjo, vos peties nenuplėšė ir iš koto neišvertė.
– Kas čia? – lyg skerdžiamas užbliuvo ir taip taukštelėjo dantim prie pat mano veido, kad teliko džiaugtis išsaugojus sveiką nosies galą.
– Mano talpykla mokymo priemonėms, – atsiliepiau nusiteikęs n-tajam pamokslui apie maišelius.
Polietileninių maišelių su margaspalviais piešiniais ar veidais bei angliškais užrašais era pas mus prasidėjo prieš kelerius metus, tik visa bėda, kad jie kainuodavo iki dešimties rublių, tad tokią sumą suplojęs laimingasis savininkas tol maišelį tampydavo, kol iš jo spalvų likdavo viena, piešinys tapdavo ne vienu plyšiu papuošta abstrakčia kompozicija.
Bet ką padarysi – surinkti pinigus naujam maišeliui ne taip paprasta buvo. Reikėdavo laiko, beje, kai kas paskutinį rublį naujam pirkiniui įsigudrindavo gauti prastūmęs senojo maišelio liekanas kokiam penktokui (to klasiokai iš pavydo sprogdavo, pamatę jį su amerikonišku maišeliu). Taigi polietileniniai maišeliai buvo brangūs, bet netvarūs, toli gražu ne visiems prieinamas pasididžiavimas.
Žinoma, kai negali gauti labai trokštamo daikto, tenka tenkintis panašiu, tad, kaip paprastai, lyg iš niekur atsirado drobiniai maišeliai. Tiesa, jie buvo be jokių papuošimų, tiesiog maišas, pasiūtas iš pilkai murzinos drobės, su iš skalbinių virvės padarytomis rankenomis. Bet širdžiai norisi ko nors gražaus, tad per vieną nykią pamoką atsitokėjau kažką tušiniu ant maišelio piešiąs. Pasižiūrėjau – stilizuoti mano inicialai, visai neblogai atrodė, tad baigiau gražinti ir išdidžiai vaikščiojau, užsimetęs maišelį ant peties ir atsukęs į išorę šoną su raidėm. Paskui apsižiūrėjau, jog ne tik man to grožio trūko – žiūrėk, tai vienas bernas pasirodydavo mokykloje su ant maišeliu užrašytu kokios nors grupės pavadinimu (dažniausiai – AC/DC, ABBA, „Kiss“), tai kitas puikuodavos su kokiu nors piešiniu papuošta talpykla.
Va tada, žiūrint į vienus ir kitus, man ir šovė idėja, kaip visa tai sujungti ir vieną kitą rublį uždirbti. Tiesa, vienas nebūčiau susidorojęs, tad įtraukiau Povilą – jis parūpindavo maišelių (iš kur, buvo jo paslaptis), o aš užsiėmiau menine dalimi – atrinkau kelių grupių diskų viršelių, perfotografavau, padariau trafaretus (ne prasčiau už chirurgą darbavaus), prisipirkom purškiamųjų dažų ir prašom – maišelių su roko grupių atvaizdais ir pavadinimais linija paleista.
Nebrangiai ėmėm – penkis rublius už maišelį. Atmetus išlaidas mums likdavo kiek daugiau nei trys. Iš viso pagaminom gerą pusšimtį maišelių, o po to užraukėm gamybą. Viena, prisiveisė konkurentų ir kainos ėmė kristi, antra, vis pjovė nerimas: kad ir kaip žiūrėsi, bet Baudžiamajame kodekse buvo toks terminas „spekuliacija“, apėmęs ir mūsų su Povilu veiklą. Iš pradžių buvo gaila, bet veikiai paaiškėjo, jog laiku susivyniojom meškeres – kitoj miesto vidurinėj supakavo vieną konkurentą, todėl vargšas turėjo rimtų nemalonumų.
– Kas čia?! – pakartojo peniukšlis, kratydamas maišelį ir atsukęs į mane užrašu SLADE ir grupės piešiniu puoštą pusę. – O tu žinai, kad žmonės šiuos maišelius terbom vadina! Ubago terbom! Kaip tau – komjaunuolis su ubago terba, a?! Ir kas čia per užrašas? S L A D E, – išslebizavo paraidžiui ir vos susivaldžiau neprunkštelėjęs. – Tau patinka jų išsigimėliška muzika?
– Kodėl išsigimėliška? – gūžtelėjau pečiais, nujausdamas, kur jis suka, juk tą mūsų konkurentą labiausiai purtė dėl „imperialistinio roko propagandos“, vos iš komjaunimo neištėškė, jo laimė, kad tėvas kažkokia šiška, tai atgynė. – Visai normalus rokas, neblogai kraują varinėja.
– Normalus! – plykstelėjo peniukšlis ir vėl buvo beužsivedąs aiškinti, kokiu pavojingu bedugnės kraštu vaikštau, bet aš truktelėjau maišelį į save:
– Aš viską suprantu, bet man atrodo, kad jums dabar svarbiausia mūsų pareiškimas, o aš jau sakiau: savo parašo neatsiimu, o už kitus neatsakau.
Šiaip ne taip lyg ropę išroviau maišelį ir moviau pro duris, iš paskutiniųjų stengdamasis, kad mano žingsniai atrodytų ramūs.
Atsidūręs koridoriuj, pats nepajutau, kaip delnu perbraukiau veidą, o paskui nustebau, jog jis drėgnas. Juk nebuvo labai karšta.
1 Nors man labai magėjo paklausti, ar tik ji nekalbėjo ne apie tą patį Jonelį – kvailelį, kurį prieš kelerius metus iššvilpino iš mūsų mokyklos. Nuo penktos klasės jį įsidėmėjau. Jis tada buvo septintokas, nepraleisdavo prošal nė vieno mažylio, nepatikrinęs jo kišenių, mat vis trūkdavo kapeikų cigaretėms. Aštuntoje paliko antriems metams, galėjo ir tretiems, bet jis pažadėjo, kad baigęs išeis į profkę, tačiau apgavo – kai gavo atestatą su teigiamais pažymiais, atėjo į devintą klasę ir tik vargais negalais po jos išgrūdo, prigrasę, kad jeigu dabar antriems metams paliks, tai ir po trejų neišlįs. Jis nuėjo į tą profkę, bet ilgiau nei metus netempė, girdėjom, kad grįžo į savo kaimą, kartais pasirodydavo vakarinėj mokykloj ir dirbo traktorininku.
2 Neleisim susprogdinti pasaulio! (rus.) „Ne“ pasauliniam holokaustui! (angl.)
3 Kai mūsų kosminiai laivai raižo Didžiojo teatro erdvę (rus.).
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.