1940-aisiais Trečiojo reicho vadovybė nusprendė suburti specialų kovinį vienetą, sudarytą iš kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose kalinčių brakonierių. Vadovauti šiam vienetui buvo paskirtas SS oberšturmfiureris Oskaras Dirlewangeris – praeityje už įvairius nusikaltimus teistas karininkas. Ilgainiui negausi specialioji komanda išsiplėtė iki nepilnos divizijos, o Dirlewangeris gavo oberfiurerio antpečius.
Iš brakonierių, o vėliau ir įvairių kriminalinių nusikaltėlių formuotos pajėgos Baltarusijoje ir Lenkijoje paliko kruviną pėdsaką. Dirlewangerio smogikų kovinė vertė buvo menka, užtat ginkluotų nusikaltėlių gauja „pasižymėjo“ operacijose prieš tikrus ir tariamus sovietų partizanus, vykdė atvirą terorą prieš civilius, prievartavo, degino ir plėšikavo. Pokariu nemažai „specialiosios komandos“ smogikų nuteisti mirties bausmėmis ar ilgiems metams kalėjimo. Pats Oskaras Dirlewangeris teismo nuosprendžio nesulaukė. Jis mirė 1945 m. birželį kalėjime, mirtinai sumuštas sargybinių.
Šių atsiminimų autorius panoro likti anonimu. Sumedžiojęs elnią, jaunuolis buvo nuteistas už brakonieriavimą ir pateko į kalėjimą, kur praleido metus. Savanoriškai sutikęs stoti į formuojamą Dirlewangerio komandą, autorius nuo eilinio kareivio pakilo iki kuopos vado ir per daug neslėpdamas pasakoja apie šiurpiausius jo kolegų vykdytus nusikaltimus.
Knygą iš anglų kalbos vertė Egidijus Papečkys.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Po metų, praleistų kalėjime, vieną rytą po pusryčių mane pakvietė pas prižiūrėtoją. Čia laukė penki vyrai – trys civiliniais drabužiais, tarp jų ir prižiūrėtojas. Du vilkėjo SS uniformas (vienas juodą, o kitas pilką). Vienas jų vartė mano bylą. Abu uniformuoti vyrai nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, pasišnabždėjo tarpusavyje, o paskui tyliai pasikalbėjo su civiliais. Tada į mane kreipėsi prižiūrėtojas:
– Esi nuteistas dvejus metus nelaisvės už brakonieriavimą.
Dar liko atsėdėti vienus. Turi galimybę atgauti laisvę tuoj pat, jeigu savanoriškai stosi į karo tarnybą. Fiureris išleido įsakymą, leidžiantį reabilituoti visus brakonierius, šaudžiusius laukinius gyvūnus.
Jis keistai pažiūrėjo į anuodu vyrus. Tas, kuris vartė mano bylą, paklausė:
– Tu tikrai nušovei elnią pirmu šūviu? Ir niekada prieš tai nebuvai šaudęs? Ar prieš tai buvai dar ką nors padaręs nusikalstama?
Atsakinėjau tik „taip“ arba „ne“. Galiausiai klausinėtojas nusišypsojo ir pasakė:
– Jis mūsų vaikinas. Mes jį pasiimsime.
Tada į mane kreipėsi civilis. Kaip supratau, jis dirbo nusikaltimų tyrimo skyriuje arba prokuratūroje. Tas vyras man paaiškino, kad jeigu sutiksiu, likusi bausmė bus panaikinta ir aš vėl tapsiu gerbiamu visuomenės nariu.
Lenkijos kampanija per mėnesį baigėsi vokiečių kariuomenės pergale. Norvegija ir Danija buvo okupuotos, vokiečių kalnų šauliai, parašiutininkai ir jūrininkai kovėsi su anglais Narvike. Jau daugiau kaip pusmetis Prancūzija buvo paskelbusi Vokietijai karą, bet jokių karo veiksmų beveik nevyko. Prancūzai šį laikotarpį vadino Keistuoju karu. Bet visiems buvo aišku, kad netrukus padėtis pasikeis. Norėjau būti ten ir pamokyti įžūlias varles – taip vadinome prancūzus. Todėl ir sutikau.
Susirinkę ponai pasakė „gerai“ ir liepė man išeiti. Netrukus prasidėjo Prancūzijos kampanija, o aš tebesėdėjau kalėjimo gamybos ceche ir teberišau šluotas. Prancūzijai kapituliavus, vieną dieną man buvo įsakyta ruoštis. Kur vyksiu, niekas nepasakė. Kitą rytą vyriškis iš nusikaltimų tyrimo skyriaus (bent jau aš taip maniau) mane pasiėmė. Nuvažiavome į geležinkelio stotį, ten sėdome į traukinį, vykstantį į Oranienburgą su persėdimais Niurnberge ir Berlyne. Iš Oranienburgo stoties pėsčiomis maždaug per penkiolika minučių nuėjome iki Zachsenhauzeno koncentracijos stovyklos. Palydovas sargybai perdavė mano dokumentus ir pranyko.
Stovyklos sargybinis kažkur paskambino, ir maždaug po dešimties minučių manęs pasiimti atvyko esesininkas. Nuėjome į baraką, kuriame stovėjo keliolika civiliniais drabužiais vilkinčių įvairaus amžiaus ir išvaizdos vyrų: žemų ir apkūnių, aukštų ir lieknų, jaunų ir senų. Prieš išeidamas esesininkas pasakė, kad netrukus bus patikrinta mūsų sveikata ir nuspręsta, ar esame tinkami karo tarnybai. Turėjome nusirengti ir kaip antys vorele sueiti į patalpą, kur išvydome kelis stalus, sustumtus į vieną liniją. Mus pasvėrė, išmatavo ūgį, patikrino regėjimą, uždavė keletą klausimų.
Patalpoje buvo SS karininkas, keli žemesnio rango esesininkai ir vienas civilis. Kai kurie jų vilkėjo baltus chalatus. Patikrinti visus užtruko apie dvi valandas. Tada esesininkas mus palydėjo į kitą medinį baraką. Pasakęs, kad be leidimo neturime teisės išeiti, pranyko gretimame nedideliame kambarėlyje. Vieni kambaryje susėdo ant kėdžių, kiti – ant lovų. Iš pradžių nelabai turėjome apie ką kalbėti. Tiesiog įprasti klausimai: iš kur esi kilęs, kodėl tave pašaukė, ką apie tai manai? Paaiškėjo, kad beveik visi esame iš Pietų Vokietijos, keli buvo iš Austrijos arba Sudetų. Kiek pamenu, keturi ar penki buvo iš Rytprūsių. Vėliau atėjęs SS unteršarfiureris mus nusivedė vakarienės. Po įprasto kasdienio kalėjimo davinio buvau sužavėtas maisto įvairovės: čia buvo papjaustyta duonos ir kepeninių dešrelių. Kitą rytą unteršarfiureris mus prikėlė maždaug be penkiolikos penktą.
– Wilddiebkommando (vok. brakonierių komanda), keltis ir praustis! – riktelėjo.
Taigi dabar mes žinojome, kad esame Wilddiebkommando. Viduryje barako buvo prausykla, kurioje galėjome greitai atlikti rytinį apsiprausimo ritualą. Keturi iš mūsų buvo nusiųsti ruošti pusryčių. Gavome kavos, duonos ir pieniškos sriubos. Tiesą sakant, ne ką geriau nei kalėjime.
Pirmosios rikiuotės ir žygiavimo pratybos vyko vilkint civilinius drabužius. Pietums gavome arbatos, žuvies ir bulvių sriubos, tada apie valandą ilsėjomės barake. Paskui mus išrikiavo priešais baraką. Keturi ar penki vyrai turėjo pasiimti daiktus ir buvo išlydėti. Matyt, netiko dėl sveikatos. Mūsų liko apie 90 vyrų, ir pratybos tęsėsi toliau. Vakarienei buvo arbata (vėl), duona ir šaltiena. Tokia pat darbotvarkė buvo ir kitas dvi dienas. Tik tada mes rikiuotės pratyboms gavome senas uniformas. Savo civilinius drabužius turėjome sudėti į kartonines dėžes ir ant jų užrašyti adresą. Visa tai buvo nunešta į paštą ir išsiųsta namo. Dabar tapome tikrais kareiviais.
Mes matėme ir koncentracijos stovyklos kalinius. Rytais juos čia išrikiuodavo. Jei gerai atsimenu, jie rikiuodavosi ir vidurdienį ir, žinoma, stodavo į vakarinį patikrinimą. Kaliniai visada dėvėjo baltus su mėlynais dryžiais drabužius, ant kurių buvo prisiūti apversti trikampiai, rodantys, už ką jie įkalinti. Gerai pamenu ir avalynės „pravaikščiotojus“ – specialų kalinių būrį, kuris visą dieną vaikščiodavo su naujais batais, kad vokiečių kareiviams fronte jie nepritrintų pūslių. Dažnai girdėdavome pirmyn ir atgal žygiuojančių kalinių dainas. Mes darėme tą patį, tik traukdavome visiškai kitas dainas. Su kaliniais jokio kontakto neturėjome ir daugiau nieko iš to laikotarpio neprisimenu. Mūsų vyrų nuotaika buvo nebloga. Džiaugėmės ištrūkę iš įkalinimo vietų, kai kurie iš mūsų netgi norėjo kariauti fronte.
Kiti laikėsi nuošaliau tarsi vieniši vilkai arba atrodė nemalonūs, nepatikimi. Po trijų dienų atvyko Dirlewangeris ir prisistatė kaip mūsų vadas. Išsirikiavome kaip ir kas rytą, o jis (kiek pamenu, tada Dirlewangeris buvo SS hauptšturmfiureris) priėjo prie mūsų, lydimas kelių kitų esesininkų. Buvo neįtikimai aukštas ir sudžiūvęs, susiraukšlėjusio veido. Regis, jo ūgis buvo per 190 cm. Užkalbino mus švabiška tarme, nelabai griežtai. Tarstelėjo kažką panašaus: „Jūs visi esate brakonieriai. Fiureris nusprendė jums suteikti galimybę pasitaisyti. Priimkite šią galimybę rimtai ir įrodykite, kad esate tikri vyrai. Jeigu ne, baigsite ten, kur pradėjote.“
