Niekas negimė lyderiu, tačiau autorius – buvęs britų specialiųjų pajėgų karys, karinių misijų užsienyje dalyvis ir Jungtinėje Karalystėje populiarių realybės šou pagrindinis veidas, skyrius po skyriaus pasakoja, kaip jam pavyko visko pasiekti.
Anto (tikrasis vardas Anthony‘is) kelias į pripažinimą ir TV ekranus nebuvo rožėmis klotas. Anksti netekęs tėvo mandagus ir kuklus paauglys nusprendė savo gyvenimą susieti su karyba. Parašiutininkų rengimo kursuose jis susidūrė su žiauria realybe: šiurkščių kolegų pašaipomis, nuožmia konkurencija dėl vietos po saule, sunkiais fiziniais išbandymais. Čia nebuvo vietos užuojautai ir savęs gailėjimui. Čia turėjai kliautis tik asmeninėmis jėgomis, o parodomojo „kietumo“ stoka vertinta kaip silpnumas, pralaimėjimas, visiško netikėlio požymis.
Norint pritapti raumeningų „alfa patinų“ kolektyve, įspūdingu ūgiu ir sudėjimu nepasižyminčiam autoriui teko auginti išorinius ir vidinius raumenis, persilaužti psichologiškai, nors tai ir nebuvo paprasta. Galiausiai A. Middletonas iš ramaus jaunuolio virto fiziškai puikiai pasirengusiu agresyviu karštakošiu, neatleidžiančiu aplinkiniams nė vieno kreivo žvilgsnio. Būtent šis persilaužimas pakreipia autoriaus gyvenimą netikėta, labai dramatiška ir pavojinga linkme.
Nieko neslėpdamas A. Middletonas supažindina skaitytoją su savo biografijos faktais. O jų rasime daug ir gana spalvingų. Begalinis mirusio tėvo ilgesys, kivirčai su pirmąja žmona ir naujoji meilė, problemos dėl alkoholio, nuolatiniai konfliktai su aplinkiniais ir policija, išėjimas iš darbo kariuomenėje ir sugrįžimas į ją, siekis tapti geriausiu iš geriausių, atranka į elitines pajėgas, sekinančios pratybos ir garbingi įvertinimai, dalyvavimas misijose karštuosiuose taškuose, vadovavimas kelių vyrų skyriui, po to vėl išėjimas iš kariuomenės, kalėjimas dėl policininko sužalojimo, kova su pagundomis pasukti į kriminalinį pasaulį, pagrobtos mergaitės paieškos, galiausiai tapimas TV veidu, dalyvavimas išgyvenimo šou.
Tačiau tai nėra paprasta autobiografija, veikiau motyvacijos tapti pirmuoju, lyderiu vadovas, pateikiant savo gyvenimo kelią. Kai kurie autoriaus sutikti ir aprašyti žmonės tarsi įkūnija tam tikrus elgesio šablonus, su kuriais susidūręs pradedi suvokti savo galimybes ir tikrąjį „aš“.
A. Middletonas nesideda nei šventuoju, nei susipratusiuoju. Jis pripažįsta savo biografijos ir asmenybės tamsiąsias puses, tačiau stengiasi jas įveikti ar bent pakreipti teigiama linkme, išnaudoti pralaimėjimus žengiant tobulėjimo keliu.
Kiekviena knygoje pateikta istorija – tai ne tik vaizdingas įvykio atpasakojimas, bet ir autoriaus – gero psichologo, – pasvarstymai, išvados, patarimai skaitytojui, susidūrusiam su panašiais iššūkiais. Čia rašoma apie kiekvieno iš mūsų viduje tūnančius demonus ir jų nugalėjimo būdus, apie gebėjimą išnaudoti pranašumus ir trūkumus, apie asmenybės vietą kolektyve, atsakomybę už kitus ir save, mokėjimą nedelsiant veikti ar išmintingai išlaukti, daugybė kitų dalykų, su kuriais kasdieniame gyvenime susiduriame kiekvienas. Tikras lyderis – tai ne tik tas, kuris pasirodo geriau už kitus, bet pirmiausia tas, kuris įveikia save.
„Delfi“ kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Dauguma žmonių, su kuriais susitinku kasdieniame gyvenime, neišdrįsta užduoti to didžiojo klausimo. Didžioji dalis mane pažįsta tik iš televizijos ir žino, kad su specialiosiomis pajėgomis atlikau dvi misijas Afganistane. Kadangi pirmą kartą televizijoje pasirodžiau „Channel 4“ laidoje „SAS: Who Dares Wins“, dažnai manoma, kad pats tarnavau Specialiojoje oro tarnyboje (angl. „Special Air Service“). Iš tiesų buvau Specialiosios jūrų tarnybos operatorius. Kalbant kariškai, buvau vedlys. Mano darbas buvo vesti nedideles karių grupeles į Talibano teritoriją ir per pavojingas „kietojo stabdymo“ misijas ieškoti pavojingų teroristų. Specialiųjų tarnybų operacijos itin slaptos, todėl apie jas kalbėti negaliu. Tačiau galiu jums bendrais bruožais atsakyti į didįjį klausimą.
Koks jausmas nužudyti žmogų? Jauti, kaip smilių kelis milimetrus trūkteli atgal. Išgirsti prislopintą pokštelėjimą. Matai, kaip iš akiračio dingsta žmogaus pavidalo taikinys. Jauti, kad darbas padarytas. Jauti pasitenkinimą. Bet kartu ir nieko nejauti. Gal tai jus ir priblokš. Gal net pasirodys bjauru. Žinoma, suprantu, kad mano atsakymas neįprastas. Jis tinka net ne visiems, dalyvavusiems kare. Daugelis narsių žmonių, tarnavusių kartu su manim, amžiams liks traumuoti siaubo, kurį matė ir kuriame dalyvavo. Nuoširdžiai juos užjaučiu. Jei priklausai „kietojo stabdymo“ komandai, vadinasi, nuolat patiri siaubingą stresą ir kone kas dieną esi apsuptas kraujo ir mirties. Bet aš grūmiausi ne su šito darbo sukeliama trauma, o su pasitenkinimu. Mėgavausi – kartais gal net per daug. Kova man buvo prie širdies. Vis dar jos kasdien pasiilgstu.
Afganistane įprasta, kad gali būti pašautas. Pripranti to tikėtis. Į išgyvenimą žvelgiau kaip į loteriją. Kaip vedlys, kas kartą įžengdamas į Talibano stovyklą ar kambarį ir žinodamas, kad kitoje pusėje – blogis, spėdavau, kas bus toliau. Būdavo panašu į ruletę – apskaičiuotą riziką. Svarstydavau: „Kokia yra tikimybė, kad įeisiu pro tas duris, o ten – karys, žinantis, kad ateinu? Jei jie žino, kad ateinu, kokia tikimybė, kad spės iššauti daugiau nei vieną kulką prieš tai, kai aš juos nušausiu? Kokia tikimybė, kad ta viena kulka pataikys man į galvą ir mane užmuš?“ Šitaip pasvėręs galimybes paprastai suvokdavau, kad šansai menki. Tada pagalvodavau: „Velniop, persvara mano pusėje“, ir žengdavau pro duris.
Įžengus kartais mano pusėn jau lėkdavo kulkos. Bet iš savo patirties išmokau: tos papliūpos nuslops per kelias sekundes, ir tą akimirką, per pertraukėlę tarp papliūpų, galėsiu įžengti susigūžęs palei žemę, nes idiotai su Kalašnikovo automatais paprastai nesugeba suvaldyti savo ginklų ir šaudydami kala į lubas. Svarstydavau: „Jeigu jis dar sykį palies gaiduką, turės laiko jį paspausti kartą, daugiausiai du, kol aš į jį nusitaikysiu.“ Jei iš jo ginklo išlėkdavo vienas ar du šūviai ir pataikydavo man į neperšaunamąją liemenę, kliūdavo tik į liemenę. Jei pataikydavo į koją, sustabdydavo mane tik sekundės dalelei. Jeigu nukrisdavau, žinodavau, kad už manęs stovintis mano bendražygis akimirksniu užbaigs darbą. Štai kaip į viską žvelgdavau – kaip į loteriją. Visada svarstydavau tikimybes. Visada skaičiuodavau mintyse.
Bet negaliu sakyti, kad tai lengva. Toli gražu. Keliaudamas į operaciją, siaubingai bijodavau. Bet vos tik viskas prasidėdavo – tą akimirką, kai įsiverždavau į teritoriją ar susidurdavau su priešu, – pereidavau į visai kitą psichologinį lygmenį. Tai panašu į kelias sekundes prieš pat automobilio avariją, kai sulėtintai matai, kaip viskas įvyks. Smegenys pereina į hiperefektyvią būseną ir iš aplinkos siurbia tiek daug informacijos, kad iš tiesų atrodo, jog laikrodžio rodyklė sulėtėja – tarsi pats būtum įgavęs gebėjimą valdyti laiką.
Todėl galėdavau veikti taip tiksliai, kad, regis, net skaičiuodavau milisekundėmis. Grynas susikaupimas, grynas veiksmas, grynas instinktas – visos mano kūno ląstelės dirbdavo nepriekaištingai darniai, kulminacinę akimirką siekdamos vieno tikslo. Nejausdavau nieko. Likdavo tik budrumas, kontrolė ir veiksmas. Į galvą ateina tik vienas palyginimas – visagalystės pojūtis, tarsi kokio Dievo. Toks tam tikra prasme ir buvau. Vesdamas būrį į pavojingos operacijos sūkurį jausdavausi, tarsi mano protas ir kūnas būtų dieviškas – kaip Dievas turėdavau sekundės dalį nuspręsti, kas gyvens, o kas mirs.
Pirmas žmogus, kurį nužudžiau, priešais mane išniro iš įkaitusių, dulkėtų afganų stovyklos šešėlių. Tvyrojo naktis. Jis dėvėjo tradicinį baltą rūbą iki kulkšnių, vadinamąjį dišdašą. Per dešinįjį petį buvo persimetęs storą juostą. Rankose – AK-47. Jis stabtelėjo ir prisimerkęs įsižiūrėjo į tamsą. Manęs nepamatė. Žiūrėjo toliau, į priekį net ištiesęs kaklą. Pastebėjo dvi žalias mano naktinio matymo akinių akis, spoksančias į jį iš tamsos. O tada prasidėjo reiškinys, kurį netrukus labai gerai pažinau. Nors aplinkui dedasi tiek daug, mirties akimirka visuomet turi tam tikrą tvarką, nusistovėjusią įvykių seką. Viskas vyksta štai taip: šokas. Abejonė. Netikėjimas. Sumišimas. Tavo taikinys nekantrauja dar kartą patikrinti situaciją, kuria niekaip negali patikėti. Mintys ošia. Vos kelis milimetrus prasiveria lūpos. Primerktos akys žvelgia į tamsą. Smakras tįsteli į priekį. Kūnas sujuda, keisdamas pozą. O tada…
Ta akimirka – ta, kurią nuolat įdėmiai ir sulėtintai stebėdavau Afganistane, – yra slaptas mūsų ginklas. Norint išlikti gyviems ir pasiekti tikslą, reikia pasitikėti tokiomis laiko dalelėmis kaip ši. Specialiųjų tarnybų kariai išmokyti veikti tarp laikrodžio rodyklių virptelėjimų, nepastebimai įslinkti, išslinkti ir atlikti savo darbą per tą laiką, kurio reikia priešui vieną mintį pakeisti kita. Štai kaip įvyko mano pirmas nužudymas. Iš savo vietos stovyklos kampe žengtelėjau pusę žingsnio į priekį, pakėliau ginklą ir vieną kartą spustelėjau gaiduką, o tada – antrą kartą. Išlėkusios kulkos dėl duslintuvo nuskambėjo vos garsiau už kompiuterio pelės spragtelėjimą. Tobuli šūviai. Du tiesiai į galvą. Jis susmuko.
Specialiosios tarnybos ieško žmonių, kurie diena iš dienos gali dirbti tokį darbą ir išlikti jo nesužlugdyti. Aš toks ir buvau. Tokiais negimstama. Tokiais tampama. Ši knyga – ne eilinės lyderystės pamokos, kurias išmokau per daugybę metų. Tai pasakojimas apie naivų ir švelnų vaikiną, kurio pirmieji prisiminimai – negyvas mylimas tėvas. Tai pasakojimas apie kančias, skausmą ir įtūžį kariuomenėje, tamsą ir smurtą Esekso gatvėse, dienas, praleistas karo zonose, kalėjime, pagrobtų merginų paieškas užsienyje, dienas, išvedant karius iš nenusakomo pragaro. Tai istorija, kaip tapau tokiu žmogumi, kuris vadovauja kitiems ir, nepaisydamas pavojų, visada nori eiti priekyje.