Seras Winstonas S. Churchillis buvo vienas svarbiausių XX a. politinių lyderių, Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas (1940–1945, 1951–1955), iškalbingas laisvojo pasaulio balsas prieš nacių tironiją, aršus komunizmo kritikas bei talentingas rašytojas.
1953 m. jam buvo ypatingi. Už aktyvią politinę veiklą W. Churchilliui suteiktas sero titulas, o už memuarus „Antrasis pasaulinis karas“, parašytus 1948–1953 m., – Nobelio literatūros premija.
1941 m. birželio 22 d. A. Hitleris užpuolė Sovietų Sąjungą. Su ja nacistinę Vokietiją ką tik siejo draugiški, 1939 m. Molotovo–Ribbentropo paktu užtvirtinti santykiai. Stalinas ir artimiausia jo aplinka buvo šokiruota, nors apie gresiantį vokiečių puolimą juos nekart įspėjo tiek britai, tiek sovietų agentai. Pirmaisiais karo mėnesiais Vermachtas pergalingai triuškino pakrikusius ir išblaškytus Raudonosios armijos dalinius. Vokiečiai manė, kad visiška pergalė prieš sovietus – kelių mėnesių ar net savaičių klausimas.
Europos rytuose įsiplieskęs didelis karas lėmė, kad Didžiosios Britanijos ir SSRS interesai A. Hitlerio grėsmės akivaizdoje sutapo. Po kelių W. Churchillio telegramų tarp Londono ir Maskvos užsimezgė nelengvi santykiai, kuriuos nuo pat pradžių temdė didelis J. Stalino įtarumas, liguistas nepasitikėjimas Vakarų kolegomis, reikalavimai bet kokia kaina atidaryti antrąjį frontą (tam Britanija neturėjo nei ekonominių, nei karinių resursų), tiekti vis daugiau ginkluotės.
1941 m. gruodžio 7 d. Trečiojo reicho sąjungininkės Japonijos aviacija atakavo JAV priklausantį Perl Harborą. Iki tol amerikiečiai kovos veiksmuose nedalyvavo, nors simpatizavo nacių Vokietijos agresijos aukoms. Tą pačią dieną JAV paskelbė Japonijai karą, o po kelių dienų amerikiečiams karą paskelbė nacių Vokietija. Būtent tada JAV prisijungė prie Didžiosios Britanijos ir SSRS. Taip užgimė Didžioji Sąjunga.
1941–1943 m. laikotarpis sąjungininkams buvo labai sudėtingas. Nors vokiečiai buvo sustabdyti prie Maskvos, karo veiksmai Šiaurės Afrikoje, Azijoje ir Ramiajame vandenyne klostėsi labai permainingai. 1942 m. rudenį W. Churchillis pirmą kartą lankėsi Maskvoje, asmeniškai susipažino su Stalinu ir Molotovu, taip pat dalyvavo pasitarimuose Kaire ir Kasablankoje. Knyga „Didžioji Sąjunga“ baigiama sovietų pergale Stalingrade, britų ir amerikiečių sėkme Tunise, planais išsilaipinti Italijoje.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Oras buvo giedras, vėjas palankus, o į Maskvą reikėjo nusigauti kuo skubiau (W. Churchillis lankėsi Maskvoje 1942 m. rugpjūčio 12–17 d. – red. past.), taigi nuspręsta į Kuibyševą neužsukti ir skristi tiesiai į Maskvą.
Deja, tuo pačiu praleidome rusiškam svetingumui įprastas prašmatnias vaišes ir sutiktuves. Apie penktą valandą išvydome Maskvos kupolus ir bokštų smailes. Skridome aplink miestą, skrupulingai laikydamiesi parinkto maršruto, visos palei jį išsidėsčiusios baterijos apie mus buvo perspėtos. Nusileidome aerodrome, į kurį man dar teks per karą sugrįžti.
Mus sutiko minia Rusijos generolų ir visas diplomatų korpusas su Molotovu priešakyje, taip pat buvo daugybė fotografų ir reporterių, kurie įprastai susirenka tokiomis progomis.
Apžiūrėjome įspūdingą, gražiomis uniformomis aprengtą ir nepriekaištingai karinius formalumus atliekančią garbės sargybą, kuri pražygiavo pro mus, orkestrui sugrojus trijų didžiųjų valstybių himnus – šių valstybių vienybė reiškė, kad Hitleriui galas.
Mane privedė prie mikrofono ir pasakiau trumpą kalbą. Averellis Harrimas kalbėjo Jungtinių Valstijų vardu. Jis turėjo apsistoti Amerikos ambasadoje. Mane į paskirtą rezidenciją savo automobiliu nuvežė Molotovas, valstybinė vila Nr. 7 buvo apie 13 km už Maskvos. Kai važiavome Maskvos gatvėmis, kurios atrodė labai tuščios, nuleidau stiklą, kad patektų šiek tiek oro; nustebau pastebėjęs, kad stiklas buvo apie 5 cm storio. Tai pralenkė visus mano iki tol matytus rekordus. „Ministras sako, kad taip saugiau“, – paaiškino vertėjas Pavlovas. Vilą pasiekėme per mažiau nei pusvalandį.
***
Viskas buvo paruošta prabangiai, kaip būdinga totalitarinei valstybei. Man buvo priskirtas padėjėjas, aukštas, puikiai atrodantis karininkas (manau, iš kilmingos caro laikų šeimos). Jis buvo šios vilos šeimininkas ir mandagumo bei dėmesingumo etalonas.
Būrys patyrusių tarnų baltais švarkais ir plačiomis šypsenomis gaudė kiekvieną svečių pageidavimą ar judesį. Valgomajame stovėjo ilgas stalas ir įvairiausi bufetai, nukrauti delikatesais ir gėrimais, kokius tik ši supervalstybė galėjo patiekti.
Per erdvų vestibiulį mane nuvedė į miegamąjį ir beveik tokio pat dydžio vonios kambarį. Ryškios, beveik akinančios elektros šviesos atskleidė tobulą švarą. Iš čiaupų stipria srove tekėjo šaltas ir karštas vanduo. Po ilgos įtemptos kelionės labai troškau karštos vonios. Viskas buvo akimirksniu paruošta. Pastebėjau, kad šaltas ir karštas vanduo teka ne iš atskirų čiaupų ir kad kriauklėse nėra kamščių. Karštas ir šaltas vanduo įsijungdavo kartu ir tekėjo per vieną vamzdelį, vandenį buvo galima tiksliai sumaišyti iki norimos temperatūros. Be to, rankos buvo plaunamos ne kriauklėje, o po iš čiaupų tekančia srove. Tokią pat, bet kuklesnę sistemą įsirengiau savo namuose. Jei netrūksta vandens, ji kur kas geresnė. (...)
Atvykau į Kremlių ir pirmą kartą susitikau su didžiuoju revoliucijos vadu, įžvalgiu Rusijos valstybininku ir kariūnu, su kuriuo per artimiausius trejus metus teks palaikyti asmeninius, griežtai apibrėžtus, bet visuomet stimuliuojančius ir kartais net nuoširdžius santykius. Pokalbis truko beveik keturias valandas. Mūsų antrasis lėktuvas su Brooke’u, Wavelliu ir Cadoganu dar nebuvo atskridęs, tad dalyvavo tik Stalinas, Molotovas, Vorošilovas, aš, Harrimanas, mūsų ambasadorius ir vertėjai. Apie šį susitikimą pasakoju remdamasis mūsų oficialiais protokolais, savo paties prisiminimais ir namo siųstomis telegramomis.
Pirmosios dvi valandos buvo atšiaurios ir niūrios. Iškart pradėjau nuo antrojo fronto klausimo, sakydamas, kad norėčiau kalbėti atvirai ir raginčiau Staliną būti taip pat visiškai atviru. Nebūčiau vykęs į Maskvą, jei nebūčiau tikras, jog galėsime diskutuoti apie realią padėtį. Kai Molotovas lankėsi Londone, jam sakiau, kad bandome organizuoti diversiją Prancūzijoje.
Taip pat Molotovui aiškiai išdėsčiau, kad negaliu nieko pažadėti dėl 1942 m. ir įteikiau jam tai konstatuojantį memorandumą. Nuo to laiko anglai ir amerikiečiai išsamiai nagrinėjo šį klausimą. Britanijos ir Amerikos vyriausybės nemano, kad galėtų imtis didelės operacijos rugsėjį, tai vėliausias mėnuo, kai dar galima tikėtis palankaus oro. Bet, kaip Stalinas žino, jie rengią kitą labai stambią operaciją 1943-iaisiais. Šiam tikslui suplanavome 1943 m. pavasarį į sutelkimo vietą Jungtinėje Karalystėje perkelti milijoną Amerikos karių, jie sudarys 27 ekspedicinių pajėgų divizijas, prie jų britų vyriausybė pasiruošusi pridėti 21 diviziją. Beveik pusė šių pajėgų bus šarvuotosios divizijos. Kol kas Jungtinę Karalystę yra pasiekę tik dvi su puse amerikiečių divizijų, o didysis perkėlimas vyks spalį, lapkritį ir gruodį.
Pasakiau Stalinui, kad puikiai suprantu, jog šis planas 1942 m. nepadės Rusijai, bet manau, kai bus parengtas 1943 m. planas, vokiečių armija vakaruose gali būti kur kas stipresnė nei dabar. Man tariant šiuos žodžius Stalino veidas persikreipė, jis piktai suraukė antakius, bet manęs nepertraukė. Tada pasakiau, kad yra rimtų priežasčių, dėl kurių puolimas Prancūzijos pakrantėje 1942 m. yra neįmanomas.
Desantinių laivų užtektų tik šturmo išsilaipinimui – įtvirtintame krante galime išmesti šešias divizijas ir jas palaikyti. Jei pavyktų, galbūt atsiųstume daugiau divizijų, bet ribojantis veiksnys yra išsilaipinimo laivai, kurių dabar Jungtinėje Karalystėje ir ypač Jungtinėse Valstijose labai daug statoma. Jei šiemet galėtume perkelti vieną diviziją, kitais metais galėsime perkelti aštuonis, dešimt kartų daugiau.
Stalinas vis labiau niaukėsi, atrodė, kad mano argumentai jo neįtikino: paklausė, ar įmanoma pulti kurią kitą Prancūzijos pakrantės dalį.
Parodžiau jam žemėlapį, kuriame matėsi, kad būtų sunku sukurti oro apsaugą kur nors kitur, išskyrus virš paties sąsiaurio. Jis, regis, nesuprato ir paklausė apie mūsų naikintuvų veikimo nuotolį. Ar jie, pavyzdžiui, negalėtų skraidyti pirmyn atgal visą laiką. Paaiškinau, kad jie galėtų atskristi ir vėl išskristi, bet esant tokiam nuotoliui jie neturėtų laiko kautis; pridūriau, kad apsauga iš oro būtų naudinga tik tada, jei veiktų nuolat.
Tada jis pasakė, kad Prancūzijoje nėra nė vienos vokiečių divizijos, kuri būtų nors ko verta, aš šiam teiginiui paprieštaravau. Prancūzijoje yra 25 vokiečių divizijos ir 9 iš jų skirtos gynybos linijai. Stalinas nesutikdamas papurtė galvą. Pasakiau, jog su manimi atvyko vyriausiasis imperinės kariuomenės vadas Brooke’as ir generolas Archibaldas Wavellis, ir kad šiuos dalykus jie galėtų išsamiai aptarti su Rusijos štabų vadais.
Yra riba, nuo kurios valstybininkai tokiais klausimais nebegali diskutuoti.
Dabar dar labiau nusivylęs Stalinas pasakė, kad, kiek suprantąs, mes negalime atidaryti antrojo fronto su jokiomis gausiomis pajėgomis ir nenorime išlaipinti net šešių divizijų.
Patvirtinau, kad tai tiesa. Galėtume išlaipinti šešias divizijas, bet toks išlaipinimas labiau pakenktų nei padėtų, nes susilpnintų kitiems metams suplanuotą didžiąją operaciją. Karas yra karas, o ne kvailiojimas, ir būtų neprotinga šauktis nelaimės, kuri niekam nepadės. Bijau, kad žinios, kurias jums atvežiau, nėra geros, pasakiau. Jei mesdami 150–200 tūkst. karių, galėtume jam pagelbėti atitraukdami nuo Rusijos fronto pakankamai dideles vokiečių pajėgas, neatsisakytume tokių veiksmų vien dėl nuostolių, kurių patirsime. Bet jei tokie veiksmai jokių pajėgų neatitrauks ir sugriaus 1943 m. planus, tai būtų didelė klaida.
Nebenustygdamas vietoje Stalinas pasakė, kad jis karą supranta visiškai kitaip. Žmogus, nepasiruošęs rizikuoti, negali laimėti karo. Jis nesuprantąs, kodėl mes taip bijome vokiečių. Jo patirtis rodo, kad kariai turi nukraujuoti mūšyje.
Jei kariai nenukraujuoja, tu nežinai, ko jie verti. Paklausiau jo, ar yra kada susimąstęs, kodėl Hitleris neužpuolė Anglijos 1940 m., kai jis buvo savo galios zenite, o mes turėjome tik 20 tūkst. apmokytų karių, 200 pabūklų ir 50 tankų. Jis mūsų nepuolė. Reikalas tas, kad Hitleris bijojo šitos operacijos. Ne taip paprasta kirsti Lamanšą. Stalinas atkirto, kad nematąs čia jokios analogijos. Jei Hitleris būtų išsilaipinęs Anglijoje, Anglijos žmonės jam būtų pasipriešinę, o jei britai išsilaipintų Prancūzijoje, Prancūzijos žmonės stotų į britų pusę. Pasakiau, kad kaip tik todėl labai svarbu, kad atsitraukdami neužtrauktume Prancūzijos žmonėms Hitlerio keršto ir taip neprarastume jų paramos, kai jos mums itin reikės didžiojoje 1943 m. operacijoje.
Stojo slogi tyla. Pagaliau Stalinas tarė: jei mes negalime šiemet išsilaipinti Prancūzijoje, jis neturįs teisės to reikalauti ar mus spausti, bet yra priverstas pareikšti, kad su mano argumentais nesutinkąs.
***
Tuomet išskleidžiau Pietų Europos, Viduržemio jūros ir Šiaurės Afrikos žemėlapį. Kas yra antrasis frontas? Ar tai tik išsilaipinimas įtvirtintame krante priešais Angliją? O galbūt jis gali įgauti kitos didelės, bendram reikalui naudingos operacijos pavidalą? Pagalvojau, kad Staliną nukreipsiu į pietus po žingsnelį. O kas jei, pavyzdžiui, sukoncentravę savo pajėgas Britanijoje, išlaikytume priešą Pa de Kalė ir tuo pat metu pultume kitur – na, tarkim, Luaros, Žirondos arba Šeldės rajonuose – skamba daug žadančiai. Tai iš tiesų įsirašo į bendrą kitų metų didžiosios operacijos vaizdą. Stalinas išreiškė nuogąstavimą, kad tai nerealu. Pasakiau, kad tikrai sunku išlaipinti milijoną vyrų, bet turėsime atkakliai dirbti ir pasistengti.
Toliau perėjome prie Vokietijos bombardavimo – tam pritarė visi. Stalinas pabrėžė, kad svarbu palaužti Vokietijos žmonių dvasią. Jis sakė teikiąs ypatingą reikšmę bombardavimui ir žinąs, kad mūsų oro atakos Vokietijai daro didžiulį poveikį.
Po šio epizodo įtampa atlėgo, ir Stalinas pastebėjo, kad viso mūsų ilgo pokalbio išvada ta, kad nei „Kūjo“, nei „Apsupties“ („Kūjis“ (Sledgehammer) – sąjungininkų planas išsilaipinti Breste arba Šerbūre 1942 m. rudenį. „Apsuptis“ (Round-up, vėliau pervadinta Overlord) – sąjungininkų planas 1943 m. pavasarį įsiveržti į Normandiją – red. past.) nebus, o pirmyn judėsime bombarduodami Vokietiją. Buvau nusprendęs pirmiausia kalbą pradėti nuo blogiausio ir šį etapą įveikęs sukurti tinkamą foną projektui, kurį atvykau pristatyti. Todėl nebandžiau niūrios atmosferos išsklaidyti iš karto. Iš tiesų siekiau, kad tai būtų atviras pokalbis tarp pavojuje atsidūrusių draugų ar bendražygių. Tačiau mandagumas ir orumas buvo išlaikytas. (...)
***
Per mūsų pokalbius buvau įžeistas dėl daugelio dalykų. Visiškai suprantu sovietų vadų patiriamą įtampą: jų platus frontas liepsnoja ir kraujuoja ištisus 3 tūkst. kilometrų, o vokiečiai yra tik per 80 km nuo Maskvos ir juda Kaspijos jūros link. Techninės kariškių diskusijos praėjo prastai. Mūsų generolai visko klausinėjo, o sovietų kolegos neturėjo įgaliojimų atsakyti. Sovietai kartojo vienintelį reikalavimą: „Antrąjį frontą DABAR.“ Galiausiai Brooke’as prakalbo gan aštriai, ir karinis pasitarimas kiek netikėtai nutrūko. (...)
Mūsų valandos pokalbis ėjo į pabaigą, ir aš atsistojau atsisveikinti. Staiga Stalinas, regis, sutriko ir šiltesniu tonu nei kada apskritai su manimi yra kalbėjęs pasakė: „Jūs išskrendate auštant. Kodėl mums neužsukus pas mane į namus ir neišmetus burnelės?“ Pasakiau, kad iš principo visada pritariu tokiai politikai. Stalinas vedė mane per perėjimus ir kambarius, kol išėjome į tylią gatvelę Kremliaus viduje, už poros šimtų metrų pasiekėme butą, kuriame jis gyveno. Stalinas aprodė man kambarius: jie buvo vidutinio dydžio, paprasti, orūs, iš viso keturi – valgomasis, darbo kambarys, miegamasis ir didelė vonia. Netrukus pasirodė labai senyvo amžiaus namų prižiūrėtoja ir kiek vėliau – graži raudonplaukė mergaitė, ji klusniai pabučiavo tėtį. Jis šelmiškai žvelgė į mane, lyg sakydamas: „Matote, net mes, bolševikai, turime šeimyninį gyvenimą.“ Stalino duktė ėmė dengti stalą, ekonomė netrukus atnešė keletą patiekalų. Tuo tarpu Stalinas atkimšinėjo įvairiausius butelius, jų buvo išrikiuota visa kolekcija. Tada pasakė: „Kodėl mums nepasikvietus Molotovo? Jis nerimauja dėl komunikato, galėtume sukurti jį čia. Molotovas pasižymi tuo, kad moka gerti.“ Tada prisiminiau, kad mano vakarienė jau suplanuota. Valstybinėje viloje Nr. 7 manęs laukė lenkų karo vadas generolas Andersas, bet paprašiau savo naujojo puikiojo vertėjo, majoro Birse’o, paskambinti į vilą ir pranešti, kad negrįšiu iki vidurnakčio. Netrukus atvyko Molotovas. Susėdome, su dviem vertėjais buvome penkiese. Majoras Birse’as, dvidešimt metų pragyvenęs Maskvoje, su maršalu gerai sutarė. Kurį laiką jie kalbėjosi dviese, aš jų pokalbyje nedalyvavau.
Prie šio stalo faktiškai išsėdėjome nuo pusės devynių vakaro iki pusės trijų nakties, pridėjus mano ankstesnį pokalbį – iš viso daugiau nei septynias valandas. Vakarienė buvo akivaizdžiai improvizuota, bet laikui bėgant maisto nešė vis daugiau ir daugiau. Po truputį užkandžiavome šį bei tą, kaip, atrodo, rusams įprasta; ragavome daugybės rinktinių patiekalų ir gurkšnojome nuostabiausių vynų. Molotovas buvo maloniausias, koks tik gali būti, o Stalinas, kad visus išjudintų, jį negailestingai traukė per dantį. (...)
Jau buvo po vidurnakčio, o Cadogano su komunikato juodraščiu vis dar nebuvo.
„Sakykite, ar jums asmeniškai šio karo negandas pakelti buvo taip pat sunku kaip ir kolektyvizacijos politiką?“ – paklausiau. Ši tema maršalą iškart sujaudino.
„Oi ne. Kolektyvizacijos politika buvo beprotiškai sunki“, – atsakė jis.
„Taip ir maniau, nes reikalą turėjote ne su keliomis dešimtimis tūkstančių aristokratų ir stambių žemvaldžių, o su milijonais mažų žmonelių“, – pasakiau.
„Su dešimčia milijonų“, – pasakė jis iškeldamas į viršų rankas. – „Tai buvo siaubinga ir truko ketverius metus. Rusijai tai buvo absoliučiai būtina: jei norime išvengti nuolat pasikartojančio bado, žemę reikia arti traktoriais, turime mechanizuoti žemės ūkį. Kai valstiečiams davėme traktorius, jie per kelis mėnesius juos sugadino. Tik dirbtuves turintys kolūkiai gali susitvarkyti su traktoriais. Stengėmės kaip galėjome visa tai paaiškinti valstiečiams, bet buvo beprasmiška su jais ginčytis. Po to, kai valstiečiui viską išaiškini, jis sako, man reikia eiti namo pasitarti su žmona, ir dar su kerdžiumi.“ Šiame kontekste paskutinis posakis man buvo naujiena.
„O pasitaręs su jais, valstietis visada atsako, kad kolūkio nenori ir geriau apsieis be traktoriaus.“
„Tokius jūs vadinate „buožėmis“?“
„Taip“, – tarė jis, bet šio žodžio nepakartojo. Patylėjęs pridūrė: „Tai buvo labai blogai ir labai sunku, bet būtina.“
„O kas atsitiko?“ – paklausiau.
„Na, daugelis jų sutiko eiti išvien su mumis. Kai kuriems davėme nuosavos žemės, kad ją dirbtų Tomsko arba Irkutsko srityse ar dar toliau į šiaurę. Bet didžioji dalis... jų labai nekentė jų samdiniai ir juos išžudė.“ Vėl buvo ilgoka pauzė. „Mes ne tik ženkliai padidinome maisto atsargas, bet ir nepalyginamai pagerinome grūdų kokybę. Anksčiau augindavo visokius javus. Dabar niekam neleidžiama sėti jokių kitų, išskyrus standartinius sovietinius javus nuo vieno šalies krašto iki kito. Jei kas neklauso, yra žiauriai baudžiami – taip dar labiau didėja maisto atsargų prieaugis.“
Šiuos prisiminimus užrašau taip, kaip jie iškyla atmintyje, ir prisimenu stiprų tos akimirkos įspūdį: milijonai vyrų ir moterų sunaikinti ar visam laikui nuvaryti nuo savo žemės. Be abejonės, užaugs karta, kuri šių vargų nebežinos, bet ji tikrai turės daugiau maisto ir laimins Stalino vardą.