Svarbiausia žmonės: Singapūro demografinės politikos raidos viražai

Šiemet minime Lietuvos ir Singapūro diplomatinių santykių 30-metį. Rugpjūčio 9-osios – Singapūro nacionalinės dienos proga – leidykla „Briedis“ primena prieš kelerius metus išleistą knygą „Iš trečiojo pasaulio į pirmąjį. Singapūro istorija 1965–2000 m.“ Tai šios šalies tėvu ir patriarchu vadinamo ilgamečio valstybės premjero Lee Kuan Yew (1923–2015) prisiminimai, kuriuose pasakojama visą pasaulį nustebinusi nykštukinės šalies sėkmės istorija.

Kuo lietuvį galėtų sudominti šios tolimos Pietryčių Azijos valstybės patirtis ir jos vadovo atsiminimų knyga?

Singapūras primena Lietuvą ne tik teritorijos dydžiu ir gyventojų skaičiumi, bet ir situacija, į kurią pateko 1965 m. įgijęs nepriklausomybę. Iširus Britanijos imperijai, kurios kolonija buvo Singapūras, saloje įsikūrusiam miestui-valstybei teko atlaikyti panašius sunkumus kaip ir nepriklausomybę atgavusiai šaliai prie Baltijos: priešiškų didelių valstybių, tarp kurių buvo tokia milžinė kaip komunistinė Kinija, apsuptis, didžiulis ekonomikos sukrėtimas britams panaikinus Singapūre savo karinę bazę, kuriai teikiamos paslaugos sudarė svarbią vietos gyventojų pajamų dalį. Mums pažįstamos ir rytietiškos „bakšišo“ (valdininkų papirkinėjimo) tradicijos, kurios nepalengvino darbo kuriant naujos šalies ekonomiką beveik iš nieko.

Singapūrui tapus nepriklausoma valstybe, niekas netikėjo, kad varganam Pietryčių Azijos užkampiui, neturinčiam nei gamtinių išteklių, nei valstybingumo tradicijų, per gana trumpą laiką pavyks ekonominiu požiūriu pralenkti daugybę išsivysčiusių pasaulio šalių ir pagal daugelį rodiklių atsidurti pirmaujančiųjų dešimtuke.

L. K. Yew vadovaujamas Singapūras tapo pasauliniu finansų centru, viena turtingiausių, saugiausių ir mažiausiai korumpuotų pasaulio šalių, kurioje dėl kryptingos valstybės politikos klesti verslas ir kiekvienas sąžiningai dirbantis pilietis gauna sočią bendrų gėrybių dalį. Premjeras ne kartą tvirtino sieksiąs, kad kiekvienas Singapūro pilietis gautų savo dalį iš bendro šalies dabarties ir ateities katilo.

Ilgametis valstybės premjeras nenustojo teigęs, kad valstybė privalo ne tik išlikti, bet ir turėtų pranokti kaimynus. Gamtinių išteklių stoką siūlyta kompensuoti išsilavinimu ir intelektu, o atsilikimą įveikti puikiai organizuotu kruopščiu darbu.

Knygą iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

AUGINTI IR PATRAUKTI TALENTUS

1983 m. rugpjūčio 14 d. sakydamas metinę kalbą Nacionalinės dienos mitinge, ištariau žodžius, kurie prilygo bombos sprogimui. Per tiesioginę abiejų mūsų televizijos kanalų transliaciją, stebint maksimaliam žiūrovų skaičiui, pasakiau, kad mokytam vyrui kvaila į žmonas imti mažiau išsilavinusią ar menkesnio proto moterį, jeigu jis nori, kad ir jo vaikams sektųsi. Spauda visa tai pavadino „didžiaisiais santuokos debatais“. Kaip ir tikėjausi, mano kalba užjudino širšių lizdą. Mano žmona Choo buvo mane perspėjusi, kad tik vidurinę mokyklą baigusių moterų Singapūre kur kas daugiau negu įgijusių aukštąjį išsilavinimą. Dėl to ateinančiais metais už LVP balsavo 12 proc. mažiau rinkėjų – jų praradome daugiau, nei tikėjausi.

Man prireikė laiko suprasti akivaizdų faktą, kad talentai yra didžiausias kiekvienos šalies turtas. Neturtingai šaliai su skurdžiais gamtos ištekliais, koks buvo 1965 m. gavęs nepriklausomybę Singapūras su dviem milijonais gyventojų, tai yra lemiamas veiksnys. Singapūro kinai daugiausia buvo pietinių Kinijos provincijų žemės ūkio darbininkų palikuonys, darbų rangovų pasamdyti kaip juodadarbiai – krovikai, rikšos. Pirmieji imigrantai iš Indijos taip atvyko kaip kaučiukmedžių plantacijų padieniai darbininkai, kelių tiesėjai, grioviakasiai. Dauguma jų priklausė žemesnėms kastoms. Tačiau buvo ir nedidelių pirklių bei tarnautojų grupelių iš Indijos. Gabiausi buvo sindhų pirkliai ir hinduistų brahmanai, ypač dvasininkai. Jų palikuonys itin gabūs. Malajai paprastai gabesni menams negu mokslams.

Mūsų laimei, valdant britams Singapūras buvo regiono švietimo centras – čia buvo geros mokyklos, buvo mokytojus rengiančių įstaigų, Karaliaus Eduardo VII medicinos koledžas ir Raffleso koledžas, kuriame buvo dėstomi įvairūs menai ir mokslai. Abu šie koledžai, atitinkantys aukščiausius reikalavimus, vėliau susijungė į Malajos universitetą Singapūre. Gabiausi angliškas mokyklas lankę moksleiviai iš Malajos ir jos Borneo teritorijų tęsė mokslus Singapūro švietimo įstaigose, apgyvendinti krikščionių misijoms priklausančiuose mokyklų internatuose. Geriausi Singapūre išsimokslinę studentai tapdavo gydytojais, mokytojais, administratoriais. Tai buvo maždaug šešių milijonų kinų ir indų iš Malajos, jos Borneo teritorijų ir net olandiškos Ost Indijos, kuri vėliau tapo Indonezija, grietinėlė. Singapūre taip pat buvo geriausios kiniškos regiono mokyklos – į jas pasiturintys kinai iš viso regiono siųsdavo mokytis savo sūnus, o vėliau į Nanjango universitetą, kol jame dar buvo dėstoma kinų kalba. Iki japonų okupacijos ir nepriklausomų vyriausybių atsiradimo po karo kinai laisvai judėjo tarp Nanjango (t. y. Pietų Kinijos jūros regiono, arba Pietryčių Azijos) šalių. Dauguma įsikurdavo svetur ieškodami geresnio darbo. Jie taip pat papildė talentingų žmonių gretas.

Po kelerių darbo vyriausybėje metų suvokiau, kad kuo daugiau talentingų žmonių yra tarp mano ministrų, administratorių ir specialistų, tuo efektyvesnė mano politika ir tuo geresni rezultatai. Atmintyje šmėstelėjo prisiminimai apie princą Sihanuką. Tai buvo talentingas žmogus. Kurdamas savo filmus jis turėjo būti ir scenarijaus autorius, ir režisierius, ir aktorius, ir prodiuseris. Kambodžoje buvo nedaug išsilavinusių ir gabių žmonių, o ir tuos pačius vėliau nužudė Pol Potas. Tai buvo viena iš Kambodžos tragedijos priežasčių.

Pasakyti kalbą, sukėlusią „didžiuosius santuokos debatus“, mane privertė ant darbo stalo atsiradęs pranešimas, kuriame buvo išanalizuoti 1980 m. gyventojų surašymo duomenys. Analizė parodė, kad šviesiausios mūsų moterys neišteka ir nepalieka įpėdinių. Dėl šio fakto piršosi liūdnos išvados. Geriausios mūsų moterys nesusilaukia palikuonių, nes pagal išsilavinimą joms lygūs vyrai nenori jų vesti. Maždaug pusė mūsų universitetų diplomantų buvo moterys ir beveik du trečdaliai jų buvo netekėjusios. Azijiečiai vyrai – ir kinai, ir indai, ir malajai – mieliau rinkosi į žmonas mažiau nei jie išsilavinusias moteris. 1983 m. tik 38 proc. aukštąjį išsilavinimą įgijusių vyrų buvo vedę aukštąjį mokslą baigusias moteris.

Šie neproporcingi santuokų ir gimimų dėsningumus rodantys skaičiai negalėjo likti nutylėti ir nesuvaldyti. Nusprendžiau trinktelėti į kaktą jauniems vyrams dėl kvailų, senamadiškų ir kenksmingų prietarų. Pacitavau mokslinių tyrimų, 9-ajame deš. atliktų Minesotoje su identiškais dvyniais, išvadas: šie tyrimai parodė, kad identiški dvyniai daugeliu atžvilgių yra labai panašūs. Nors tiriami dvyniai buvo atskirai auginami skirtingose šalyse, visiškai sutapo apie 80 proc. jų žodyno, intelekto koeficientas, įpročiai, mėgstami ir nemėgstami valgiai, pasirinktų draugų savybės ir kiti būdo bei asmenybės bruožai. Kitaip tariant, beveik 80 proc. asmenybės savybių lemia prigimtis ir tik 20 proc. – auklėjimas.

Daugelio vaikų gabumai buvo maždaug per vidurį tarp abiejų tėvų, jei vienas iš tėvų buvo aukštesnio išsilavinimo už kitą. Taigi universitetus baigę vyrai, vedę mažiau išsilavinusias moteris, nepasinaudojo maksimaliomis galimybėmis susilaukti vaikų, kurie baigs universitetą. Paraginau juos rinktis į porą sau lygias pagal išsilavinimą moteris ir padrąsinau išsilavinusias moteris susilaukti dviejų ir daugiau vaikų.

Išsilavinusios moterys susisielojo, kad išviešinau keblią jų padėtį. Aukštojo mokslo nebaigusios moterys ir jų tėvai ant manęs užpyko dėl to, kad atkalbinėju išsilavinusius vyrus jas vesti. Spaudoje pasipylė komentarai ir skaitytojų laiškai, kuriuose buvau vadinamas elitaristu, nes protą laikau paveldėta savybe, o ne švietimo, tinkamos mitybos ir lavinimosi rezultatu. Keletas specialistų nuginčijo tariamą mano prielaidą, kad mažesnes pajamas gaunančių šeimų vaikai ne tokie protingi. (Nieko panašaus aš nesakiau.) „Pažiūrėkite į smuikininką Lee Pan Honą. Jis atėjo iš kinų kvartalo lūšnynų.“ (Lee Pan Hono talentą pastebėjo Yehudi Menuhinas ir paėmė į savo įsteigtą mokyklą Britanijoje. Vėliau jis tapo Mančesterio orkestro pirmuoju smuiku.) „Visa tai atsiduoda elitarizmu, – rašė viena moteris. – Esu netekėjusi, sėkmingą profesinę karjerą padariusi keturiasdešimtmetė. Likau viengungė dėl to, kad pati pasirinkau tokį kelią. Mane labai įžeidė įsivaizdavimas, kad iš kažkokių niekingų finansinių paskatų galėčiau lipti į lovą su pirmu pasitaikiusiu patrauklesniu vyriškiu ir vardan Singapūro ateities pradėčiau gimdyti gabius vaikus.“ Mano požiūrį pašiepė net Toh Chin Chye, kuris tuo metu dar buvo eilinis LVP atstovaujantis parlamento narys: jis pasakė, kad jo motina niekad nelankė mokyklos, į tarnautojus išėjęs tėvas buvo baigęs tik vidurinę, tad jeigu jo galimybės būtų priklausiusios nuo tėvų išsilavinimo, jam nebūtų buvę vilčių.

Savo požiūrį pagrindžiau pastarųjų kelerių metų statistikos analizės išvadomis: pasidomėta 10 proc. mūsų moksleivių, aukščiausiais balais laikančių egzaminus (kai jiems sueina 12, 16 ir 18 metų), tėvų išsilavinimu. Skaičiai neleido abejoti, kad lemiamas puikių mokymosi rezultatų veiksnys yra geras abiejų moksleivio tėvų išsilavinimas. Taip pat paskelbiau 1960 ir 1970 m. duomenis, rodančius, kad dauguma geriausių mūsų moksleivių, laimėjusių stipendijas studijuoti užsienio universitetuose, buvo nedidelio išsilavinimo tėvų – krautuvininkų, gatvės prekeivių, taksi vairuotojų, paprastų darbininkų – vaikai. Palyginau šią statistiką su 1980 ir 1990 m. duomenimis, pagal kuriuos daugiau kaip 50 proc. iš geriausių stipendininkų šimtuko bent vienas iš tėvų buvo aukštąjį išsilavinimą įgijęs specialistas arba dirbantis savarankiškai. Savaime piršosi išvada, kad 7-ojo ir 8-ojo deš. stipendininkų tėvai būtų baigę universitetus, jei būtų gimę viena karta vėliau, kai buvo įvestas visuotinis švietimas ir gabiems moksleiviams tapo laisvai prieinamos stipendijos bei studijų paskolos.

Šis ginčas buvo plačiai aptariamas Vakarų spaudoje. Liberalūs Vakarų apžvalgininkai ir komentatoriai išjuokė mano neišprusimą ir prietaringumą. Tačiau vienas akademikas vis dėlto užtarė už mane žodį – tai buvo Harvardo universiteto psichologijos profesorius R. H. Herrnsteinas. Savo straipsnyje „Intelekto koeficientas ir mažėjantis gimimų skaičius“, paskelbtame 1989 m. gegužę mėnraštyje „Atlantic Monthly“, jis rašė: „Mūsų laikais Singapūro ministras pirmininkas Lee Kuan Yew pareiškė: „Dėl to, kad išsilavinę mūsų vyrai, užuot ėmę į žmonas išsilavinusią moterį, veda neišsilavinusią ar lieka nevedę, ateityje suprastės mūsų specialistų kompetencija, silpnės ekonomika, nukentės valstybės valdymas, smuks visuomenės išsivystymo lygis.“ Tačiau Lee yra išimtis – tik nedaugelis šių laikų politikos lyderių išdrįsta viešai kalbėti apie kokybinį mažo gimstamumo aspektą.“ Po kelerių metų Herrnsteinas kartu su bendraautoriu išleido knygą „Gausso kreivė“ (The Bell Curve), kurioje pateikiami duomenys rodo, kad intelektas yra paveldimas.

Norėdami padėti išsilavinusioms moterims įveikti šią problemą, įsteigėme Socialinės raidos agentūrą (SRA), kad ji sukurtų sąlygas aukštąjį mokslą įgijusiems vyrams ir moterims daugiau bendrauti tarpusavyje. Vadovauti SPS aš pats parinkau Singapūro nacionalinio universiteto medicinos daktarę Eileen Aw. Tuo metu ji buvo baigianti penktąją dešimtį, ištekėjusi už gydytojo ir turėjo du vaikus, studijuojančius universitete. Švelnus jos balsas, bičiuliškas, nevaržantis bendravimas su jaunais žmonėmis buvo tai, ko reikėjo tokiam darbui. Iš pradžių ir diplomuoti vyrai, ir moterys į SRA žiūrėjo su panieka. Tarptautinė spauda gavo dar vieną pašaipų objektą – SRA piršliavimą per įvairius renginius nuo simpoziumų, seminarų ir kompiuterių kursų iki kruizų ir prancūzų bendrovės „Club Med“ organizuojamų aukštos klasės atostogų.

Anuomet dauguma moterų gaudavo menką išsilavinimą, taigi visos – ir galvotos, ir nelabai – turėdavo vienodas galimybes ištekėti, nes niekas pagal išsilavinimą jų neskirstė į O lygį ir universitetų diplomantes. Išsilavinusioms moterims piršlybų praktika jau buvo nepriimtina.

Buvo akivaizdu, kad tėvai, sunerimę dėl vis didėjančio universitetus baigusių, taip ir neištekėjusių dukterų skaičiaus, niekuo negalėjo padėti. Vieną vakarą po priėmimo Istanos rūmuose Choo man papasakojo, kad per priėmimą jos kartos moterys tarpusavyje guodėsi, kaip jų dukterims, įvairių profesijų specialistėms, sunku susirasti antrąją pusę. Jos gailėjosi praėjusių laikų, kai dukteris tėvai ištekindavo su piršlių pagalba. Anuomet dauguma moterų gaudavo menką išsilavinimą, taigi visos – ir galvotos, ir nelabai – turėdavo vienodas galimybes ištekėti, nes niekas pagal išsilavinimą jų neskirstė į O lygį¹ ir universitetų diplomantes. Išsilavinusioms moterims piršlybų praktika jau buvo nepriimtina.

Dėl to kalti buvo ne tik išsilavinę vyrai, bet ir jų motinos. Nemokytoms sūnų motinoms labiau tiko nemokytos marčios, nes negąsdino savo pranašumu. Buvo sunku išrauti vietinį prietarą, kad vyras, kuris nėra pagrindinis šeimos maitintojas, vertas pasigailėjimo ir pajuokos. Šis prietaras buvo gajus tarp kinų, dar labiau tarp indų, o labiausiai – tarp malajų.

Ši problema buvo aktuali tarp visų išsilavinimo lygių gyventojų. Daugybė A lygio² išsilavinimą įgijusių moterų negalėjo susirasti į porą koledžus baigusių ar A lygio išsilavinimo vyrų. Tokia pat problema buvo ir tarp O lygio išsilavinimo moterų. Moterys norėjo tekėti už mokytesnių nei jos vyrų, o šie – atvirkščiai. Dėl tokios tendencijos mažiausio išsilavinimo vyrams apskritai buvo sunku susirasti žmoną, nes beveik visos likusios netekėjusios moterys buvo už juos labiau išsilavinusios ir nenorėjo už jų tekėti. SRA veiklai papildyti paprašiau Liaudies asociacijos generalinio direktoriaus įkurti Socialinės raidos sekciją (SRS) vidurinį išsilavinimą turintiems žmonėms. Sekcijos narių skaičius sparčiai augo ir 1995 m. pasiekė 97 tūkst. Iš sekcijos renginiuose bendravusių SRS narių 31 proc. susituokė tarpusavyje. Dėl visuotinio švietimo išnyko tradiciniai metodai susirasti antrąją pusę, tad vyriausybei teko ieškoti alternatyvų senosioms piršlių paslaugoms.

1980 m. gyventojų surašymo skaičiai atskleidė dar vieną bendrą problemą – aukštesnio išsilavinimo moterys turėjo mažiau vaikų negu mažiau išsilavinusios. Vienai aukštąjį mokslą įgijusiai moteriai teko po 1,6 vaiko, baigusiai vidurinę mokyklą – taip pat 1,6, lankiusiai tik pradinę – 2,3, bemokslei – 4,4. Kad palikuonių būtų ne mažiau negu tėvų, porai turi tekti po 2,1 vaiko. Mūsų visuomenėje mažiau išsilavinusių tėvų palikuonys dukart viršijo savo gimdytojų skaičių, o labiau išsilavinę žmonės fiziškai nyko.

Šiai demografinei tendencijai pakeisti mes su tuometiniu švietimo ministru Keng Swee 1984 m. nusprendėme diplomuotoms moterims, apsisprendusioms gimdyti trečią vaiką, suteikti galimybę visus savo vaikus leisti į geriausias mokyklas – įgyvendinti visų tėvų didžiausią svajonę. Tai buvo delikati tema, sukėlusi daug nesutarimų. Rajos vadovaujami lygiavos šalininkai ministrų kabinete buvo pasipiktinę. Raja nenorėjo pripažinti, kad protingesnių tėvų vaikai yra protingesni. Jo žodžiais, net jei tai būtų tiesa, kaip galima smukdyti žmonių savivertę? Eddie Barkeris buvo nepatenkintas ne dėl to, kad pritarė Rajos mintims, bet dėl to, kad tokia politika žeistų ne tokius galvotus tėvus ir jų vaikus. Priešingos vyresnių kolegų nuomonės suskaldė ir jaunesnius ministrus. Blaiviausiai iš visų mąstantis Keng Swee palaikė mano pusę ir pritarė, kad turime papurtyti diplomuotus vyrus dėl senamadiškų vietinių prietarų – jie turi pripažinti, kad kvaila ieškotis mažiau išsilavinusios žmonos. Dauguma ministrų kabineto narių palaikė mūsų nuomonę.

Mes su Keng Swee tikėjomės užsitraukti mažiau išsilavinusių motinų pyktį dėl to, kad jos vėl diskriminuojamos, tačiau buvome priblokšti, kad vietoj jų ėmė protestuoti išsilavinusios moterys. Jos nenorėjo suteiktos privilegijos. Vis dėlto jauni vyrai išgirdo pasiųstą signalą: vis daugiau jų pradėjo rinktis lygią pagal išsilavinimą žmoną, nors padėtis keitėsi lėtai. Po rinkimų leidau Keng Swee pakeitusiam naujajam švietimo ministrui Tony Tanui atšaukti priimtą sprendimą dėl aukštąjį išsilavinimą įgijusioms motinoms suteiktos privilegijos. Atkreipiau mūsų žmonių, ypač diplomuotų jaunų vyrų ir moterų, dėmesį į susiklosčiusią akivaizdžiai keblią padėtį. Tačiau aukštąjį išsilavinimą įgijusios moterys dėl suteiktos privilegijos pasijuto nejaukiai, tad buvo geriau ją panaikinti.

Vietoj jos įvedžiau tam tikrą mokesčių lengvatą ištekėjusioms moterims – šįkart aukštąjį, politechninį, A ir O lygio vidurinį išsilavinimą įgijusioms motinoms, kad lengvata galėtų pasinaudoti didesnis jų skaičius ir kad naujas potvarkis atrodytų ne toks elitaristinis. Pagal šią lengvatą už trečią ir ketvirtą vaiką moteriai arba jos vyrui grąžinama nemaža mokesčių permoka. Tokios lengvatos iš tiesų paskatino žmones susilaukti trečio ir ketvirto vaiko.

Daugelis mūsų kritikų kaltino vyriausybę dėl 7-ajame deš. neapgalvotai įvestos politikos „Dviejų vaikų gana“. Ar ji tikrai buvo tokia bloga? Ir taip, ir ne. Jei nebūtume ėmęsi šios politikos, niekaip nebūtume sumažinę gyventojų skaičiaus augimo, taigi nebūtume išsprendę ir tokių problemų kaip nedarbas ir mokyklinis lavinimas. Tačiau turėjome numatyti, kad labiau išsilavinę žmonės gimdys tik po vieną ar du vaikus, o mažiau išsilavinę – po keturis ir daugiau. Šeimos planavimo tendencijas tyrinėjantys vakariečiai dėl politinio korektiškumo savo studijose neatkreipė dėmesio į šią jiems pažįstamą, nors brandesnėse visuomenėse ir ne tokią ryškią problemą. Jei būtume ją greičiau pastebėję, būtume patobulinę savo kampaniją ir ją diferencijavę atsižvelgdami į tikslines grupes, t. y. nuo pat pradžių, kai 7-ajame deš. įsukome šeimos planavimo vajų, būtume skatinę labiau išsilavinusias moteris gimdyti po tris ir daugiau vaikų. Deja, ilgai šito nesupratome ir pakeitėme politiką tik 1983 m., kai 1980 m. gyventojų surašymo duomenys atskleidė tam tikras gimstamumo tendencijas įvairiose socioekonominėse grupėse.

Po atmintinos 1983 m. savo kalbos nuolat skelbdavau statistikos duomenis, atskleidžiančius 10 proc. geriausiai nacionalinius egzaminus išlaikiusių moksleivių tėvų išsimokslinimo lygį. Dabar singapūriečiai pripažįsta, kad kuo labiau yra išsilavinę tėvai, tuo lengviau tą patį lygį pasiekia jų vaikai. Mano kalba turėjo paskatinti atsitokėti mūsų jaunus vyrus ir moteris bei jų tėvus, kad jie imtųsi kaip nors atitaisyti susiklosčiusią padėtį. Šį tą pakeitė tos kalbos sukeltos atviros diskusijos. Vis dėlto įgudęs statistikos analitikas Keng Swee, keletą metų tyrinėjęs skaičius nuo tada, kai ėmiausi šoko terapijos, melancholiškai man pasakė, kad mums nepavyks taip greitai, kaip norėtume, išspręsti šios problemos ir išgelbėti išsilavinusių mūsų moterų nuo liūdnos dalios. Nors skaičiai taisėsi, tačiau jie rodė, kad prireiks dar daugelio metų šiai tendencijai pakeisti. Ir toliau nukentės nemažai protingiausių mūsų moterų, o kartu su jomis – ir visas Singapūras. 1997 m. jau 63 proc. diplomuotų vyrų (palyginti su 38 proc. 1982-aisiais) buvo vedę diplomuotas moteris. Be to, daugiau aukštąjį išsilavinimą įgijusių moterų išteka už žemesnio išsilavinimo vyrų negu lieka netekėjusios. Sunku įveikti giliai įsišaknijusius vietos papročius. Protu suvokiau, kad Keng Swee teisus – iš kultūrinio atsilikimo mus išves tik ilgas lėtų pokyčių procesas, tačiau emociškai negalėjau susitaikyti su tuo, kad neįstengiame paakinti mūsų vyrų greičiau atsikratyti prietarų.

Kaupti mūsų talentų aukso fondą tapo dar sunkiau turtingoms Vakarų šalims pakeitus savo politiką dėl imigracijos iš Azijos šalių. 7-ajame deš. kariaudamos Vietname, Jungtinės Valstijos nenorėjo atrodyti apskritai nusistačiusios prieš azijiečius. JAV nusprendė atsisakyti daugiau kaip šimtmetį trukusios politikos, pagal kurią buvo pageidaujami tik baltieji, ir sutiko priimti atvykėlius iš Azijos. JAV pavyzdžiu greitai pasekė Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija – didelės šalys, turinčios mažai gyventojų ir ilgai draudusios azijiečių imigraciją. Joms pakeitus taisykles ir nusprendus priimti aukštos kvalifikacijos azijiečius, mes praradome didelę dalį kinų ir indų atvykėlių iš Malaizijos srauto. Daug vidurinės klasės kinų ir indų kilmės specialistų iš Malaizijos visam laikui išvyko į Australiją, Naująją Zelandiją ir Kanadą. Taip pat mažiau užsieniečių atvyksta studijuoti į Singapūrą. Dabar yra universitetų jų šalyse, daug kam kišenė leidžia studijuoti Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje.

Ne visų Azijos šalių vadovai pritarė mano nuomonei dėl neigiamo tokių Vakarų šalių politikos permainų poveikio. Kai 8-ojo deš. pradžioje Malaizijos ministrui pirmininkui Tunui Razakui užsiminiau, kad protų nutekėjimas – išsilavinusių vietos kinų ir indų emigracija į Australiją ir Naująją Zelandiją – Malaizijai yra didelis nuostolis, šis man atsakė: „Tai ne protų nutekėjimas, o problemų nutekėjimas – kartu su jais Malaiziją palieka daug problemų.“

Dar labiau talentų stygių pajutome 8-ojo deš. pabaigoje, kai pradėjo emigruoti maždaug 5 proc. aukštesnio išsilavinimo singapūriečių. Pernelyg didelis gabiausių mūsų studentų skaičius tapo mokslų daktarais. Daugelis išvyko numanydami, kad nepadarys tokios sėkmingos karjeros, kokios nusipelnytų pagal savo profesionalumo lygį. Kai kurie baigusieji studijas Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje išvyko į šias šalis dėl to, kad Singapūre pernelyg lėtai kilo karjeros laiptais. Singapūriečiai, kitaip nei japonai ar korėjiečiai, įgyja išsilavinimą anglų kalba, dėl to išvykę į užsienį nepatiria žymesnių problemų dėl kalbos ar kultūrinių skirtumų.

Kad mums nepritrūktų gabių žmonių darbo vietose, kurias reikėjo užimti augant mūsų ekonomikai, ėmiausi priemonių patraukti ir skatinti pasilikti verslininkus, įvairius specialistus, menininkus ir aukštos kvalifikacijos darbininkus. 1980 m. sudarėme du komitetus, kurie turėjo juos įdarbinti ir padėti integruotis į visuomenę. Pasitelkusi į pagalbą studentų konsultantus, dirbančius mūsų atstovybėse Britanijoje, Jungtinėse Valstijose, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje, speciali pareigūnų grupė ėmė rengti universitetuose susitikimus su perspektyviais studentais azijiečiais, siekdama sudominti juos įvairiais darbais Singapūre. Labiausiai kreipėme pastangas į azijiečius, nes Singapūre jų laukė azijietiška visuomenė, galinti pasiūlyti geresnes gyvenimo sąlygas ir aukštesnę gyvenimo kokybę negu gimtosiose jų šalyse, o kartu nesudaranti jiems didelių sunkumų prisitaikyti prie naujų sąlygų. Sisteminga talentų visame pasaulyje paieška davė vaisių – kasmet į Singapūrą atvykdavo po kelis šimtus aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių. Jie kompensavo mūsų nuostolius, patirtus dėl 5–10 proc. aukštesnio išsilavinimo mūsų gyventojų emigracijos į pramonines šalis.

Patiems gabiausiems privilioti išmėginome „žalio derliaus“ taktiką, kurią praktikuoja Amerikos korporacijos, siūlydamos darbą dar nebaigusiems studijų puikiai besimokantiems jaunuoliams. Apie 1990 m. dėl aktyvios talentų verbuotojų veiklos į šalį atvykstančių išsilavinusių žmonių skaičius jau triskart viršijo išvykstančių specialistų skaičių. Pradėjome kasmet siūlyti po kelis šimtus stipendijų gabiems studentams iš Kinijos, Indijos ir kitų regiono šalių vildamiesi, kad jie pasiliks dėl geresnių galimybių įsidarbinti; grįžusieji į savo šalis vis tiek galėjo būti naudingi užsienyje veikiančioms mūsų bendrovėms.

Taip pat buvome įkūrę dvi specialiąsias grupes talentams iš Indijos ir savo regiono patraukti, tačiau indus mums geriau sekėsi vilioti negu malajus. Savo gimtosiose šalyse jie turėjo tiek privilegijų, teikiamų bumiputroms ir pribumiams (čiabuviams malajams ir indoneziečiams), kad vargiai susiviliodavo išvykti į užsienį.

Naujas reiškinys – didėjantis baltaodžių vyrų, vedančių mūsų moteris, ypač įgijusias aukštąjį išsilavinimą, skaičius. Diplomuoti Singapūro vyrai bijojo jas vesti, o baltieji tokios baimės neturėjo. Daug tokių moterų buvo priverstos emigruoti dėl mūsų įstatymų, leidžiančių Singapūro piliečiams vyrams atsivežti nuotaką iš užsienio, bet ne atvirkščiai. Duodavome leidimą savo pilietės vyrui užsieniečiui likti Singapūre tik tuo atveju, jei jis turėjo čia nuolatinį darbą. 1999 m. sausį atsisakėme šios politikos ir Singapūras tapo dar kosmopolitiškesnis. Negana to, nemažai užsienyje studijavusių mūsų vyrų vedė studijų metais sutiktas baltaodes, japones ir kitų Azijos šalių merginas. Jų vaikai yra vertingas indėlis į mūsų talentų aukso fondą. Ryškūs barjerai, seniau trukdę tuoktis skirtingų rasių ir tautų atstovams, ėmė nykti žmonėms pradėjus daug keliauti ir dirbti kitose šalyse. Turime keisti požiūrį ir pasinaudoti užsienio talentų privalumais, užuot žiūrėję į juos kaip į neprisitaikančius prašalaičius. Negalime leisti prietarams varžyti mūsų šalies, kaip tarptautinio prekybos, pramonės ir paslaugų centro, raidos.

Be savaime suprantamo žmonių konservatyvumo, yra dar viena problema – baimė būti nukonkuruotiems kitų pretendentų į darbo vietas. Ir specialistai, ir žemesnio lygmens darbuotojai priešinasi atvykstančių talentų srautui. Singapūriečiai supranta, kad kuo daugiau talentų atvyks iš užsienio, tuo daugiau bus sukurta darbo vietų. Tačiau jie nori, kad tai įvyktų kurioje nors kitoje, o ne jų profesinėje srityje.

Be užsienio talentų nebūtume tiek daug pasiekę. Iš dešimties mano pirmojo ministrų kabineto narių aš vienintelis gimiau ir augau Singapūre. Keng Swee ir Chin Chye gimė Malajoje, Raja – Ceilone. Dabartinis mūsų vyriausiasis teisėjas Yong Pung How atvyko iš Malaizijos, kaip ir generalinis prokuroras Chan Sek Keongas. Galima ilgai vardyti tokius pavyzdžius. Tūkstančiai iš užsienio atvykusių inžinierių, vadybininkų ir kitų specialistų padėjo augti mūsų šaliai. Tai papildomi megabaitai Singapūro kompiuteryje. Neprisivilioję gabiausių žmonių iš užsienio, neišsilaikysime aukščiausioje lygoje.

Išnašos:

¹ Vidutinio lygio (ordinary level) egzaminus laikantys Singapūro vidurinių mokyklų moksleiviai gali stoti į politechnikumus ar dvimetes kolegijas (junior college).

² Aukštesniojo lygio (advanced level) egzaminus laikantys Singapūro vidurinių mokyklų moksleiviai gali stoti į universitetines aukštąsias mokyklas.