T. Janonis. Draudimų Lietuva, arba tie, kuriems galima viskas

Keliaujant valstybiniais Lietuvos parkais akis bado vienas už kitą didesni nesusipratimai. Vienus pasitinka absurdiški draudimai, kitus – sulūžę informaciniai stendai, treti klaidžioja pasiklydę miške, nerasdami informacinių rodyklių. Regis, gerai tik parkų darbuotojams. Paprastiems mirtingiesiems griežtai taikomos taisyklės jiems negalioja.

Žvelgiant į valstybinius parkus, kaip niekur kitur gerai pasirodo lygių ir lygesnių kontūrai. Štai atvykusius į Krekenavos regioninį parką pasitinka informacinis stendas, kuriame išvardyta ilgiausia draudimų virtinė. Ją vainikuoja draudimai vedžioti šunis, šokinėti į vandenį ar net važiuoti dviračiais.

Tačiau kol poilsiautojai verčiami laikytis absurdiškų draudimų, parkų darbuotojai spjauna į įstatymus ir be leidimų draustiniuose vykdo statybas. Netikite? Tuomet pažvelkime į Rambyno regioninį parką.

Regioninio parko darbuotojai, pradėjusiai statybas be pakartotino savivaldybės leidimo, Statybų inspekcija surašė savavališkos statybos aktą ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Tikras pavyzdys, kaip reikia laikytis aplinkos apsaugą reglamentuojančių įstatymų!

Tikriausiai manote, kad parko direktorė Diana Milašauskienė labai principingai pažiūrėjo į savo pavaldinės pažeidimus ir ruošiasi bausti pažeidėją. Klystate. Jei jūs nusižengtumėte parko taisyklėms ir ne vietoje pastatytumėte palapinę, gautumėte didžiulę baudą. O parko direktorė pavaldinės, kuri vykdo nelegalias statybas draustinyje, nesiteikia net pabarti. „Normalu, o kas nedaro pažeidimų?“ - DELFI žurnalistams pavaldinės elgesį taip pakomentavo direktorė.

Ką gi, kol netapome lygesni, laikykimės taisyklių, nes kitaip purtysime pinigines taip, kad maža nepasirodys. Taip buvo pasakyta DELFI skaitytojai Gintarei, kuri su draugais pasiklydusi Čepkelių rezervate paskambino į rezervato direkciją paklausti, kaip jai rasti kelią į pažintinį Čepkelių raisto taką. Tuomet ji visų pirma išgirdo paaiškinimą, kad norint vaikštinėti toje vietoje būtinas direkcijos leidimas.

Pasidomėjus, kaip lankytojams žinoti, kad reikia turėti leidimą, ir kodėl niekur nėra informacijos, ji buvo patikinta, kad privažiavus prie tako viskas aiškiai suprantama – iš karto pamatomi ženklai. Tačiau vargani maži ženklai teskelbė, kad vaikščioti ten draudžiama, ir nei menkiausios užuominos apie leidimus, nei telefono numerio informacijai gauti. Takas yra, o eiti negalima.

Kai darbuotojai pasakė, kur yra direkcija, Gintarė leidosi į sudėtingas jos paieškas, nerasdama jokių nuorodų. O galiausiai pasiekus priverstinį kelionės tikslą jai buvo išrašytas dokumentas ir paaiškinta, kad vaikštant be jo gresia didžiulė bauda. Galiausiai ji antrą kartą leidosi į žygį gamtoje ir vėl teko vadovautis intuicija. Susiorientuoti padedantys ženklai – retenybė.

Tačiau jei vienur jų trūksta, tai kitur – per akis. Štai feisbuke pasirodžius informacijai, kad Neries regioniniame parke stovi sugadinti informaciniai stendai ir pateikus pasiūlymų, kuo pakeisti lengvai sulaužomus stendus, parko atstovai ėmė komentuoti, kad jei nori, viską sulaužysi. Be to, jie pasigyrė, kad parke turi 250 informacinių stendų.

250. Didžiulis skaičius. Gal geriau mažiau, bet stovintys ten, kur reikia, ir tokie, į kuriuos nebūtų gėda žiūrėti? Kad nereikėtų kaip Gintarei klaidžioti rezervate, informaciniai ženklai reikalingi. Bet perlenkti lazdos ir pristatyti ant kiekvieno kampo su vis pasikartojančia informacija irgi neprotinga.

Galų gale jei susiduriama su problema, kad tie mediniai stendai vis sulaužomi ir tampa atgrasūs lankytojams, parkų darbuotojams reiktų ieškoti kitokių sprendimų. Vakarų šalyse teko matyti kur kas geresnių alternatyvų – prie kraštovaizdžio derančios akmeninės, metalinės konstrukcijos. Juk akmuo ir metalas lengviau ištveria vandalų siautėjimą. O sprendimų gali būti ir dar įvairesnių.

Tiek to. Pagaliau pasikliovę intuicija ir įveikę pasibjaurėjimą keliančius aplūžusius stelažus surandame parko lankytojų centą. Tačiau džiaugtis dar per anksti. Jei netyčia keliausite savaitgalį, galite likti it musę kandę. Mat nemaža dalis lankytojų centrų, įkurti už Europos Sąjungos ir mūsų valstybės biudžeto lėšas, savaitgaliais nedirba.

Paklausite, tai kada juose apsilankyti, jei gyveni tradicinį gyvenimą ir dirbi nuo aštuonių ryto iki penkių vakaro? Atsakymo neturi net patys parkų darbuotojai. Toks lankytojų centrų prieinamumas perša mintį, kad kai kurie parkai įsteigti ir išlaikomi tik tam, kad žmonės turėtų darbą. O pagrindiniai tikslai, kodėl tie parkai ir lankytojų centrai egzistuoja, apskritai užmiršti.

Pavyzdžiui, Pagramančio, Ventos, Aukštadvario, Tytuvėnų regioniniai parkai VASARĄ, kai žmonės atostogauja ir nori pažinti unikalią Lietuvos gamtą, dirba pirmadieniais – ketvirtadieniais nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro. Savaitgaliai NEDIRBA! Ir tai tik keli pavyzdžiai.

O tas pats Rambyno regioninis parkas, kurio darbuotojai užkariauja draustinius, taip pat ne visada atviras lankytojams. Pirmadieniais ir sekmadieniais šio parko lankytojų centro aplankyti nepavyks. Įdomiausia, kad į lankytojų centrą savaitės viduryje atvykę DELFI žurnalistai taip pat rado užrakintas duris.

Didžiosios valstybinių parkų dalies internetinės svetainės mena interneto eros pradžios laikus. Inovatyvūs sprendimai atokių direkcijų dar nepasiekė. Ką jau padarysi, bet nors naujausią informaciją patalpinkit ir ją pastoviai atnaujinkit. Tačiau kai kam ir tai per sunku. Štai Biržų regioninis parkas nėra nurodęs savo lankytojų centro darbo laiko. Kada galima aplankyti šį centrą, pavyko sužinoti tik Biržų turizmo informacijos centro svetainėje.

Kol interneto era dar tik beldžiasi į direkcijų duris, lankytojai iš parkų grįžta nepamatę, kaip atrodo už europinius pinigus įkurti lankytojų centrai, apie kuriuos taip garsiai kalba parkų darbuotojai.

Paklausus, kodėl savaitgaliais, kai lietuviai keliauja gamtoje, pagrindinių traukos objektų durys užrakintos, didžioji parkų darbuotojų dalis išbers tą patį nuvalkiotą atsakymą: nėra pinigų – mes ir taip daug darome neatlygintinai. Nesąmonė! Neatlygintinai niekas ir neprašo. Juk darbo grafikus galima sudaryti taip, kad būtų atsižvelgta į lankytojų lūkesčius. Juk lankytojų centrų darbuotojai gali darbo dienomis dirbti trumpiau arba vieną darbo dieną ir visai nedirbti. Bet savaitgaliai šiukštu negalima nedirbti. Tas dvi dienas lankytojų centras turi būti atviras netgi ilgiau nei bet kurią kitą savaitės dieną. Kad tai įvyktų, tikrai nereikia papildomos finansinės injekcijos – užtenka pakeisti darbo grafikus.

Kita vertus, lankytojai turėtų papildomos motyvacijos nusipirkti lankytojo bilietą. O tai parkams – papildomi pinigai. Netikėtai atsidūrus parke kur man tą bilietą nusipirkti? Klausimas, į kurį atsakymą rasti paprasčiau nei paprasta, tik kažkodėl nerandama.

O kol nusigręžiama nuo absurdiškais draudimais žeminamų lankytojų ir nerandama būdų, kaip žmonėms teikti tokias paslaugas, kad jie patys norėtų parke palikti pinigų, tol ir vaikštome pro vaiduokliškus informacinius stendus ir griūvančius pažintinius takus.