Vieša paslaptis, kad dalis lietuvių negali net savimi pasirūpinti. Ką jau kalbėti apie vaikus ar šunis. Didelė tikimybė, kad vaikai tokiose šeimose bus sumesti į šulinius, o šunys sukišti į apgailėtinos būklės voljerus ar vidury žiemos pririšti prie medžio.
Su tuo, kad asocialiose šeimose augančiais vaikais reikia pasirūpinti, sutinka visi. Tačiau tokių šeimų šunys dažniausiai paliekami likimo valiai. Užmirštama, kad būtent neprižiūrėti, nepamaitinti, kankinami, nesocializuoti gyvūnai tampa potencialūs žudikai. Tiksliau ne šunys, bet jų šeimininkai, kurių žudymo įrankiu tampa keturkojai. Ir tik laiko klausimas, kada toks šeimininko ir šuns duetas ką nors nužudys.
Blogiausia, kad baisiomis sąlygomis laikomus gyvūnus pamiršta ne tik kaimynystėje gyvenantys žmonės, bet dažnai ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT), kuri ir turi vykdyti naminių gyvūnų laikymo kontrolę ir pasirūpinti, kad būtų užtikrinta jų gerovė.
Tačiau kaip dažnai nutinka, praktika lieka labai toli nuo teorijos. Tai patvirtina ir be galo skaudus įvykis Šilutėje. Vietinio VMVT skyriaus vadovas žurnalistams patvirtino, kad dobermano šeimininkai jau buvo bausti už netinkamą gyvūno priežiūrą. Kontrolieriams užkliuvo apgailėtinai atrodantis voljeras. Tiesa, vėliau nuspręsta, kad voljeras buvo sutvarkytas taip, kad jame laikomas šuo galėtų jaustis pakankamai gerai. Tuo gal ir būtų galima patikėti, jei nebūtume pamatę to voljero nuotraukų. Sulūžęs ir mažas – toks didelio ir stipraus gyvūno „namas“. APGAILĖTINA!
Bet už viską liūdniau yra tai, kad tokių šunų kaip šis dobermanas yra nesuskaičiuojama galybė. Nesuskaičiuojama, nes niekas jų neskaičiuoja. Niekam neįdomu, kiek ir kur tokie šunys laikomi. Įdomu pasidaro tik tada, kai įvyksta nelaimė. Tačiau tada jau būna per vėlu.
Kalbant apie Šilutės atvejį, dobermanas tapo žudiku, kai girtas jo šeimininkas neaišku ką veikė namuose. Policijos pareigūnai vyrui nustatė 2,36 prom. girtumą. Vadinasi, tokios būsenos tėvas ne tik šunimi, bet ir vaiku pasirūpinti negalėjo. Kaip ir iki nelaimės negalėjo užtikrinti to, kad šuo būtų laikomas normaliomis sąlygomis, normaliai maitinamas, normaliai dresuojamas ir normaliai socializuojamas.
Esu įsitikinęs, kad XXI amžiuje šuns vieta yra tikrai ne voljere ir tikrai ne prie būdos su metaline grandine. Gyvename technologijų amžiuje ir šuniui tikrai nebereikia atlikti signalizacijos funkcijos. Yra žymiai efektyvesnių būdų, kaip apsaugoti savo namus.
Manau, kad šuo turėtų būti laikomas žmogaus draugu. O savo draugų juk nekankiname, saugome juos ir neleidžiame jų skriausti kitiems. Būtent taip turėtume elgtis ir su keturkoju draugu. Leisdamas laiką kartu su savo šeimininku gyvūnas mokosi: mokosi bendrauti su kitais žmonėmis, kitais gyvūnais. Tokiu būdu jis socializuojasi ir išmoksta pažinti pasaulį, adekvačiai reaguoti į situacijas, kuriose gyvūnas atsiduria.
Šilutės dobermanui labai nepasisekė su šeimininkais. Kaip konstatavo Klaipėdos regiono globos namų „Nuaras“ darbuotojai, kurių globoje dabar jis atsidūrė, šunimi nebuvo tinkamai pasirūpinta - jis sulysęs, kailis neblizga. Tačiau tai dar ne viskas. Šilutės gyventojai pasakojo, kad šunelis kentėjo ir nuo vietos vaikų, kurie jį erzindavo, į voljerą įmesdavo petardų, kurios sprogdamos išgąsdindavo gyvūną.
Šis šuo patyrė tikrą siaubą. Jo gyvenimas virto nepakeliama kančia. Turbūt visi supranta, kad nestabilios psichikos šuo yra iš tiesų pavojingas. Taip, jis kelia didžiulę grėsmę ir tik laiko klausimas, kada ištiks bėda. O bėdos ilgai laukti neteko.
Kas kaltas? Šeimininkas, kuris nesugeba ir nenori pasirūpinti savo augintiniu, VMVT, kurios pareigūnai formaliai vykdo savo funkcijas? O kaip su tais vaikais, kurie mėtė petardas į gyvūno voljerą, ir jų tėvais, kurie tuomet vaikų nesustabdė?
Akivaizdu, kad gyvybės negerbimas padarė savo juodą darbą. Supermamytės šiuo metu rėkia dėl neadekvataus šuns poelgio, tačiau kur jos buvo, kai jų supervaikeliai petardas į voljerą mėtė? Ne viena karta žino: kaip šauksi – taip ir atsilieps.
Besipiktinančios mamytės, kalbėdamos su mažamečiais vaikais akcentuokite ne tai, kad visi šunys – vaikštanti grėsmė ir nuo jų reikia bėgti kiek tik kojos neša, bet išmokykite gerbti gyvybę. Nesvarbu – žmogaus, šuns, katės, paukščio ar smulkiausio vabalėlio. Gyvybė yra didžiausia vertybė. Ir tik kai išmoksime ją gerbti, išmoksime mylėti. Mylėti žmogų, šunį ir visa, kas gyva aplink mus. Tada nekils noras mylimą šunį įkišti į voljerą, savaitę jo nemaitinti, mesti į jį petardas ir pan.
Šilutės atvejis parodė, kad daug pamokų dar neišmokta. Ir vieno kalto čia nėra. Tačiau akivaizdu, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turės pasidaryti išvadas. Jos būtinos, jei norime, kad panašių atvejų nebūtų. Išvadas turime pasidaryti ir kiekvienas iš mūsų, ketinantis pirkti ar iš prieglaudos pasiimti šunį. Jei manai, kad tai bus per didelė našta – apsieik be šuns. Juk nenori, kad jis taptų žudiku? O tiksliau, kad tu pats taptum potencialiu žudiku, kurio žudymo įrankis – šuo.